„Naujasis Baltijos Šokis” festivalio organizatorė, apdovanojimo „Meno Raktas“ savininkė, kadaise (įsijungusi į veiklą iš karto po studijų) šiuolaikinio šokio festivalio „AURA“ viena iš esminių žmonių.
Šalia visų šių įspūdingų CV įrašų, dar ir Lietuvos šokio informacijos centro komandos narė, šokio teatro „Dansema“ prodiuserė bei Kaunas 2022–Lietuvos Kultūros Sostinė viena iš kuratorių. Dar ji priduria, kad „visada svajoju, tai jau dabar pradėjau, ką norėčiau veikti ir kur būti po kokių 5-7 metų“.
Tad susipažinkite su Gintare Masteikaite. Ne tik apie visa tai, kas čia pavardinta ji pasakoja. Tačiau ir apie šiuolaikinio šokio festivalių organizavimo subtilumus, šiemetinio „NBŠ“ įpatingąją ir išskirtiniąją programą, bei apie tai, kad savo nuolatinėse kelionėse ji dirba kur kas daugiau, nei ofise, nors visiems atrodo kardinaliai priešingai!
Ir nuo ketvirtadienio – Vilnius ir Kaunas varo į „Naująjį Baltijos Šokį“.
Kaip ir kada Jūs atradote šiuolaikinį šokį?
Pirmoji, simboliška pažintis įvyko dar mokykloje, o tikrasis atradimas – Kauno šokio teatre AURA. Pradėjau dirbti teatre su nuliu žinių apie šiuolaikinį šokį, tad kiekviena diena buvo pilna atradimų. Dar iki dabar pamenu pirmą šiuolaikinio šokio spektaklį, kurį mačiau, tai buvo šokio teatro Aura „Aseptinė zona arba lietuviškos sutartinės“. Sėdėjau ant laiptukų, filmavau ir masčiau apie tai kad nieko nesupratu. (šypsosi)
Kodėl būtent šiuolaikinis šokis, o ne koks kitoks; ar klasikinis, ar pramoginis?
Na tikriausiai dėl to, kad baigusi bakalauro studijas, sulaukiau darbo pasiūlymo būtent iš Birutės Letukaitės, o ne iš kitų sričių profesionalų. Jei reikia dėkoti už tai, kad esu ten kur esu.
Kokį dar kitą šokį mėgstate stebėti; tarkim tradicinį airišką (pvz Lord of The Dance), dailujį čiuožimą ant ledo ar populiarujį (sakykim, Michael Jackson)?
Šiuolaikinį cirką, nors tai ir ne visai šokis. Š. m. festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje turime porą darbų iš Kanados, kurių kūrėjai yra atėję iš šiuolaikinio cirko srities. Gražiausia yra tai, kad kuo toliau tuo labiau sunku nubrėžti aiškias ribas tarp tam tikrų scenos meno žanrų. Dalyvaudamas šokio festivalyje, žiūrovas turi galimybę prisiliesti ir prie kitų formų, kaip teatras, vizualieji menai, muzika, cirkas.
Jūsų šiuolaikinio kelio ištakos yra Kaune? Dirbote Auros teatre, ten svariai prisidėdavote prie festivalio organizavimo. Papasakokite apie įgytas patirtis ten ir kaip jos įtakoje dabartinę jūsų veiklą?
Kaunas yra mano didžioji meilė. Jame įsiliejau į nuostabią, kultūros bendruomenę, iš esmės susipažinau su šiuolaikiniu šokiu, susivokiau ką noriu veikti. Patirčių buvo visas spektras, nuo labai asmeninių, akademinių iki profesinių.
Darbas šokio teatre Aura buvo didžiulė mokykla visomis prasmėmis. Aš visada buvau ambicinga su plačiais užmojais ir džiaugiuos, kad teatras buvo ta vieta, kur mano ambicijas, tikslai ir užmojai buvo sutikti tik teigiamai ir su palaikymu.
Pamenu, kad pas mus ofise nebuvo tokių žodžių kaip ne, negalima, neišeina. Jie veikė kaip raudonas medžiagos gabalas (šypsosi). Darbas teatre ir ten sutikti žmonės labai užgrūdino, atvėrė duris į pasaulinę šokio, kultūros bendruomenę, išmokė gerbti žiūrovus, pasitikėti bendraminčiais, duoti neatlygintinai atgal ir pan.
Kaip sumastėte, kad reikia „pabėgti“ tiek iš Kauno, tiek iš Auros ir štai Sostinėje suorganizuoti kokybe tolygų festivalį?
Stengiuosi neužsibūti vienoje vietoje ir laikas nuo laiko išlipti iš savo komforto zonos. Kauno šokio teatre „Aura“ praleidau septynis metus, buvo aišku, kad reikia eiti tolyn, kitaip prasidės rutina, kurios savo gyvenime labiausiai bijau. (šypsosi)
Norėčiau patikslinti klausimą, naujo festivalio aš nesugalvojau. Išvykusi iš Kauno keturis metus dirbau Menų spaustuvėje, kur turėjau laimės dirbti su tarptautiniu šiuolaikinio cirko festivaliu, o nuo 2017 m. oficialiai prisijungiau prie Lietuvos šokio informacijos centro komandos ir perėmiau tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio “Naujasis Baltijos šokis” organizavimą.
Man labai patinka mano darbo sritis, matau joje milžinišką potencialą, tad visi mano pasirinkimai vyko labai nuosekliai ir tikslingai.
Kokias dar veiklas vystote? Papasakokite apie jas kuo jos kitoniškumu jums savaip įdomios ir jūsų požiūriu naudingos kitiems. Ir ar svajojate dar ką nors ateityje įgyvendinti?
Nuo 2015 m., prisijungiau prie šokio teatro Dansema ir kartu su visa komanda, nusprendėme teatrą įtvirtinti tarptautinėje erdvėje. Nors ir neskiriu tiek laiko kiek norėčiau, pasiekti rezultatai labai džiugina. Dansemos vardas jau puikiai žinomas tarp šioje srityje dirbančių profesionalų ir kiekvienais metais plečia savo pasirodymų geografiją, teatro vadovė ir choreografė Birutė Banevičiūtė kviečiama dirbti su užsienio šokio trupėmis, institucijomis, nepriklausomais kultūros veikėjais.
Per paskutinius metus spektakliai kūdikiams ir vaikams patapo didžiausiu trendu, dabar visi tiek sugebantys tiek ir nevisai, stato ir kuria spektaklius patiems mažiausiems ir pristatinėja tai kaip didžiausią naujieną. Nors prieš kelis metus tai buvo mažai kam įdomi sritis (šypsosi).
Asmeniškai ši veikla, labai prisidėjo prie mano stipraus tarptautinio tinklo kūrimo, profesinio tobulėjimo, atvirumo ir mokymosi. Permesdamas save iš vienos pozicijos į kitą – aktyvini smegenų veiklą ir išmoksti vienu metu laviruoti tarp skirtingų veiklų ir užduočių. Simboliškai esu šalia Kaunas 2022 projekto, jeigu viskas pavyks Kaune dar šiais metais, startuos nauja iniciatyva, bet apie tai dar nenoriu plačiai išsiplėsti.
Aš visada svajoju, tai jau dabar pradėjau, ką norėčiau veikti ir kur būti po kokių 5-7 metų. Turiu porą idėjų, bet apie jas plačiau dar tikrai per anksti kalbėti.
Neperseniausiai buvote apdovanota „Meno rakto“ apdovanojimu. Jums tai pirmasis tokio lygio apdovanojimas? Ką jis jums reiškia – labiau pamalonina, ar priešingai – įpareigoja ir nepamatuojamai įkvepia?
Pirmas ir (kol kas) vienintelis apdovanojimas, todėl neabejotinai pats svarbiausias ir vertingiausias. Man šis apdovanojimas yra didžiulis paskatinimas ir palaikymas profesiniame kelyje, kuris neabejotinai įkvepia ir neleidžia užmigti ant laurų. Esu jį pasidėjus matomoje vietoje, tad kiekvieną kartą matydama, primenu sau dėl ko esu ten kur esu (šypsosi).
Šį apdovanojimą laikau ne įvertinimu o paskatinimu laikytis esamos krypties. Kultūros vadybos srityje labai dažnai, gali pasijausti labai vienišas, nusivylęs, išsikvėpęs ir pavargęs, tad toks bendruomenės palaikymas yra tarsi vitaminas D.
Pakalbėkime dabar apie „Naująjį Baltijos Šokį“. Su kokiais iššūkiais kasmet susiduriate oraganizuodama festivalį? Daugeliui žinoma, kad tarkim atviro oro muzikos festivalio organizavimas trunka apskritus metus, vos jam pasibaigus. Kaip yra su “NBŠ”? Kas procese yra sudėtingiausia, o kas maloniausia?
Festivalis iš esmės yra vienas didelis iššūkis. Jo organizavimas vyksta ne vienus metus o ilgiau, pvz., jau dabar vykdomos veiklos dėl 2021 m. programos. Nenutrūkstamas prosesas, kurio metu reikia priimti labai daug sprendimų ir susidoroti su daugybe iššūkių, vienas svarbiausių: kaip savo viziją priderinti prie esamo biudžeto ir turimų erdvių, nes deja tai visada labai stipriai prasilenkia. (šypsosi)
O visada norisi festivalio žiūrovams pateikti pačią geriausią, įdomiausią programą. O maloniausia yra matyti darbo rezultatus, bendrauti su menininkais ir publika. Nedėkinga veikla, visus meus juodai dirbi, kad 10-14 dienų švęstum šokio šventę.
Pristatykite šių metų “NBŠ” programą; kokiais kriterijais vertinant ją šiemet sudarinėjote; ko tikėtis šiuolaikinio šokio gerbėjui ar naujokui jį lankant ir ką itin rekomenduojate pamatyti, nepraleisti ir pan.?
Pagrindinis festivalio atrankos kriterijus neabejotinai yra kokybė ir pačio projekto išskirtinumas. Siekiame, programoje pristatyti tokius darbus, kokių paprastai neišvystum Lietuvos šokio/teatro kontekste. Geriausia, einant į šį festivalį nesitikėti nieko ir leisti tiesiog mėgautis matomais darbais, bendrauti, diskutuoti, dalintis.
Per dideli lūkesčiai griauna pažinimo grožį, nors net abejoju, kad didžioji dalis renginių tikrai pranoks išankstinias nuostatas. Pagrindinis festivalio projektas, kuris bus pristatytas Šiaulių, Panevėžio, Kauno ir Vilniaus miestų atvirose erdvėse – Origamis, bus atliekamas ant įspūdingos metalinės konstrukcijos.
Viename didžiausių šiųmečių festivalio projektų, kūrėjai, pasitelkę stulbinamai vizualią ir gilią poetinę patirtį, į vieną sujungia šokį, judančią architektūrą ir kraštovaizdį.
Taip pat rekomenduoju nepraleisti tokių kūrėjų, kaip Sabrina Scarlat ir jos spektaklio „Uniforma“ (Belgija) su nuostabia smėlio scenografija, spektaklio „Dar blogiau“ sukurto Guilherme Miottio (Nyderlandai), kuriame išvysite virtuoziškų motorikos sugebėjimų turinčius tris šokėjus atstovaujančius urbanistinį ir šiuolaikinį šokį.
Besidomintiems urbanistiniais šokių stiliais į savo planus turėtų įsitraukti fantastišką kūrėją Nach (Prancūzija) ir Cocoondance iš Vokietijos su spektakliu „Impulsas“.
Būtina nepraleisti Kanados vakaro su dviem fantastiškais solo darbais kuriuos pristato Manuel Roque ir Emile Pineault. Ir pabaigai išsami pažintis su kaimynas Baltijos šokio platformos metu.
Kai Jums paskutinį sykį rašiau buvote Australijoje. Dabar štai atsakinėsite į klausimus vėl gi airouoste – šį sykį skrendate į Prahą. Jūsų darbas – tai nuolatinės atostogos?
Beveik visi taip galvoja (šypsosi). Norėčiau, bet taip nėra, keliaudama dirbu dvigubai daugiau negu būdama ofise. Dienos metu dalyvauju susitikimuose, žiūriu spektaklius ir pan., o po visų veiklų, vėlai vakare o ir labai dažnai naktį atrašinėju el.laiškus ir tvarkau einamuosius darbus. Labai dažnai kelionių metu matau tik tai kas yra tarp viešbučio ir teatro, pabūti turiste tiesiog nėra laiko.
BLITZ:
