Armantas Gečiauskas, dar žinomas kaip Arma Agharta, yra vienas žymiausių Lietuvos pogrindžio veikėjų. Iki pandemijos jis daug keliavo performindamas. Tačiau, kas įdomiausia, pandemija jam nutiko laiku, t.y. kai jis nusprendė sulėtinti tempą ir keisti veiklą. Tad apie tai ir interviu buvo pakalbėta. Apie jo naujausią užsiėmimą, pavadinimu www.tapekiosk.com, kuriuo jis platina kasetes. Apie buvusias keliones […]
Labas, kultūrnamio sveteliai. Senokai besimatėm, šimts metų kai nieko negirdėt, ane? Net ir pats nepamenu, kada paskutinį kartą čia besilankiau. Matai, kas ištinka žmogų, kai ans veržliai stoja į pirmąsias kapitalistinių aukštakrosnių kūrenimo gretas, – ne tai, kad visiškai skųsčiaus, bo kiekviena lazda turi du galus, – bet, Jėbus mato, imi stokoti laiko ir noro […]
Sekmadienis yra gerai ir tą gėrį žmonės pažymi vis savaip. Kas keliasi ankstyvą rytą ir žygiuoja į bažnyčią, kas keliasi dar anksčiau ir lekia į žvejybą, kas ravi savo išpuoselėtame sodelyje, kas traukia pas močiutę kirsti traškaus šventinio kugelio, o kas drybso prie ežerų ir skambant šansonui užsigeria laikraštin įvyniotą silkutę. Žodžiu, vis kokie tai […]
Nedaugžodžiausim, ponios ir ponai, stiliumi a la „koks čia šerkšnas, kai gatvėm žliaugia tirpsmo nemunai?“ ir skeliam tiesiai šviesiai – sausio 10 d. „Kablyje“ siautęs visiems žinomo festivalio „Speigo“ jaunesnysis brolis „Šerkšnas“ buvo stipriausias ar bent geriausią įspūdį palikęs noise muzikos koncertas, kuriame paskutiniu metu teko lankytis.
Turbūt ne vienas esam girdėję sparnuotą frazę išsakytą kokio nors super duper pogrindiečio, deklaruojančio, kad “popsas tai komercija, ten nėra nieko tikro, o va mes tai iš dūšios grojam, mes varom Nuoširdžiai”. Kažkada senai ir aš tuo visa esybe tikėjau, ir nuėjęs į kokį nors rūsyje ar bunkeryje vykstantį pogrindinės muzikos vakarėlį/festivalį/koncertą kartu su visais […]
Kojos pačios nešte nešė į veiksmo vietą, nes rimtesniame metalo koncerte buvo lankytasi išties senokai. Matyt, kokį vasario mėnesį. Nuo tos dienos buvo tų koncertų ir žvaigždučių atvežta, bet štai kada paskutinį kartą teko daugiau mažiau tikrame bleko koncerte pabuvoti – tikrai nepamenu.
Grupę “Spiralė” ausimis pasigavau visiškai atsitiktinai. Tai buvo berods kažkuris iš “Charivari” post-rock organizuojamų koncertų, o šie bičiukai buvo vyksmo apšildantieji. Trys, jauni, su juodais auskarais, barzdom, dideliais žandais – žodžiu nors ir ne seniai, bet išvaizda išdavė jų rimtumo persmelktą vidų. O kai pradėjo grot… Sėdima pozicija netrukus tapo stovima, statiška – virto į judamą, o projektą – įsidėmėjau ateičiai.
“Avaspo” – tai nenuilstantis, nuolat besitransformuojantis, eksperimentuojantis ir… Epitetų galima klijuoti begale, tačiau neišsiplėskime. Jie yra šiuolaikinės „moderniosios“ poezijos patriarchai, kurie be to, kad rašo eiles – dar ir derina jas, tiek su įspūdingu garsu, tiek su vaizdu. Trečiojo albumo iš šio praretėjusio kolektyvo laukiau su dideliu alkiu.
Priežastis kodėl pakalbinti „AVaspo“ atsirado labai paprastai natūraliai. Tiesiog patiko tiek jų paskutinis albumas, tiek paskutiniai jų matyti koncertai. Gi štai dabar praretėjus grupės sastatui, projektas dienose išleidžia naują albumą su visai kitu skambesiu. Elektrifikuotu ir gal net dar labiau gūdžiai paslaptingesniu. Tad apie tai ir pakalbėjom. Artėjantis albumas, būsimi koncertai, brutalūs tekstai, poezija bendrai paėmus, bei nenorą kategorizuoti žmonių.
Kuomet slidės nebeslysta dėl atodrėkio, kabakuose groja visokios “Hiperbolės”, o pavasaris nenumaldomai artėdamas kaitina kraują – reikia šiek tiek atsišaldyti. Ir tą šį penktadienį bei šeštadienį buvo galima padaryt klube “Kablys”, kuriame vyko post-industrial muzikos festivalis “SPEIGAS”.
2012-ti buvo gausūs ar bent gana gausūs metai koncertais. Iš kult.lt rašliavų galėjote susidaryti įspūdį, kad gyvi pagrojimai savaitgaliais yra Kultūrnamio egzistencijos dalis. Tad kaip gi nenužvelgsi visų tų metų, neįvardinsi įsimintiniausių performancų ir šiaip tarytum nesusidėliosi visko sau galvoje į stalčiukus.
Nepamenu kada tiksliai pirmą kartą apsilankiau „TARP“ festivalyje (kažkas prieš 4 ar 5 metus), bet pamenu tą nerealų įspūdį, kurį jame gavau. Ir nuo to laiko stengiausi nepraleisti šio poetiško vyksmo, kuris kasmet būna vis toks pats ir tuo pačiu vis kitoks.