Šie metai, lyginant, tarkim su kad ir 2010-tais, kuomet išėjo tokie masterpiece kaip Vilkdujos, Somov‘n‘Jazzu, Orlovos diskai, yra gana skurdoki. Bent kur gi dėsies, kad ir kaip būtų. Vadovavausi proletarišku posūkiu “žiūrim ką turim”. ir… bent 2012-tųjų nugalėtojas aiškus prezidentės pareiškimai, o likusiuosius bandysiu sudėlioti pasitelkdamas griežtą kokybės antranką. Nors ir jos ten menkai prireiks… Žodžiu, pradedam.
Kuomet išgirstu Marko Palubenkos virpantį balsą, lyriką dainuojančią jo gitarą, „Apple“ kompiuterio pagalba sugeneruotas electro-aranžuotes – nejučia pradedu nervingai trypčioti. Nežinau ar tas trypimas būna išprovokuotas ritmo ir ar ritmo ten ieškoti verta, bet žinau, kad kumštį tuo metu laikau minkydamas – su pykčiu. Agresija būna išreiškiama įsmigusiais nagais į veidą, o šypsena sukastus dantis pakeičia tik tuomet, kai Marko Palubenkos CD nustoja sukęsis.
Kažkada šiom dienom (pagal planą turėjo būt vakar, t.y. Vasario 29-tą) visokiuose iTunes, AmazonMP3 ir pan. pasirodys debiutinis Marko Palubenkos albumas pavadinimu “No fun in 101”.