Kurie 3 ar 5, ar 10 sunkiosios muzikos vasaros festivaliai yra įdomiausi – išrinkt tikras sprando skausmas. Taip yra dėl vienos paprastos priežasties, jų – devynios galybės. Visoje Europoje šią vasarą vyksta daugiau nei PENKIASDEŠIMT open-airų, tad tikrai yra kur nuvaro. To pasėkoje šioje apžvalgoje paminėsiu tuos festus, kurie yra ir ne toli, ir įspūdingi, ir labiausiai metalheadų vertinami. HAIL!
Jei manęs paklaustų nuo ko geriausia pradėti klausyti metalą, amerikiečiai Manowar, ko gero, būtų pirmo pasirinkimo grupė. Saikingai sunkūs, saikingai agresyvūs, melodingi, nepersunkti satanizmo, sakyčiau netgi pozityvūs ir šviesūs. Nors geriausi grupės laikai, deja, jau praeityje, tokie albumai, kaip “Kings Of Metal” ar “Fighting The World” savo laiku nepaliko abejingų ir senosios kartos metalistų buvo […]
“NYKSTA” tai nauja (arba jauna) black metal / rock grupė iš Vilniaus, kurie išleidžia debiutinį albumą “Lieka tik sienos”. Taip vadinamas singlas iš jo, gana painiu ir tuo pačiu simbolišku pavadinimu – “Žmogus: I – Dar Giliau” išskaido į muzikinius archipelagus, kuomet savojo aš praradimas išreiškiamas įtaigia melodijine linija, palaipsniui stiprinant temą rovuotais blekeriškais rifais, […]
Vilniaus juodaskvernių elitas yra it lakmuso popierėlis. Tai itin patikima priemonė įvertinti koncertą, sužinoti ar alaus sąskaita taupytų Maironių investicija į bilietą buvo geras sprendimas. Apsidairai po koncerto erdvę, užfiksuoji galybę elito atstovų – veidą išvagoja šypsnys vardu „Z*bs, neprašoviau“.
„Ufomammut“, unikalaus sunkiosios muzikos žanro pradininkai, spalio 16 dieną koncertuos Vilniuje, klube „Narauti“. Psichodelinį sludge grojantis trio iš Italijos pradėjo beveik mėnesį truksiantį intensyvų koncertinį turą po Europą „Magickal Mastery“, kurio žemėlapyje pirmą kartą atsidūrė ir Baltijos šalys.
Mikruškėje susispaudus it silkės statinėje ir salone kylant bobučių nerimui, kad keleiviai bus išlaipinami, – perpildytomis vežėčiomis susidomėjo policija, – taip linksmai ir įspūdingai prasidėjo kelionė į Vorutos kraštą, į Velnio akmenį.
Jei pernai per „Kilkim Žaibu“ galėjai jaustis lyg rojuje žemėje, tai šiais metais patys dievai kartelę kėlė dar aukščiau, iki pat dausų: išskyrus paskutines festivalio valandas nenukrito nė vienas lietaus lašelis, Lūkšto vandens sklidiname rage galėjai plikyti arbatą, paplūdimio smėlis it karštos žarijos svilino padus, alus sunkiai nuskalaudavo mošpito dulkių sklidinas gerklas, pusnuogės mergikės džiugino akį, o pieva prieš sceną priminė Georges Seurat tapytą vaizdelį.
Sunkiąja muzika ir senosiomis tradicijomis – štai kuo (su)buria šis festivalis lankytoją. Nieko nežinojau apie jį iki pernai vasaros ir vos pasibaigus saulės sezonui, renginys praktiškai be konkurencijos užėmė pačią pirmąją vietą kult.lt open-airų tope. Tą kart vyko jis simbolišką 13-tąjį kartą, tad ne veltui organizatoriams Dievai pakišo patį šėtoną kaip pagrindinį headlinerį Heostą su grupe “TAAKE”. O kur dar atsikūrus “Katedra” su Meškėla ir Laginausku parankė už parankės, kur dar galybės išgirstų anekdotų, kur maudynės su nepažįstamąja nuogiems ežere vidurį nakties… Kur dar… Taigi toks buvo 13-tas. O koks 14-tas?
Kojos pačios nešte nešė į veiksmo vietą, nes rimtesniame metalo koncerte buvo lankytasi išties senokai. Matyt, kokį vasario mėnesį. Nuo tos dienos buvo tų koncertų ir žvaigždučių atvežta, bet štai kada paskutinį kartą teko daugiau mažiau tikrame bleko koncerte pabuvoti – tikrai nepamenu.
Grupę “Spiralė” ausimis pasigavau visiškai atsitiktinai. Tai buvo berods kažkuris iš “Charivari” post-rock organizuojamų koncertų, o šie bičiukai buvo vyksmo apšildantieji. Trys, jauni, su juodais auskarais, barzdom, dideliais žandais – žodžiu nors ir ne seniai, bet išvaizda išdavė jų rimtumo persmelktą vidų. O kai pradėjo grot… Sėdima pozicija netrukus tapo stovima, statiška – virto į judamą, o projektą – įsidėmėjau ateičiai.
Pakalbinti idėjinį „Luctus“ vadą Simoną buvo mano sena užmačia ir simboliška, kad būtent jis yra pirmasis metalistas, su kuriuo renčiau pokalbį. Kalbėta buvo pusantros valandos, iš suplanuotų 19 klausimų išbraukiau 3, bet į jų vietą stojo papildomi ~10. Apie tai kas yra „Luctus“, apie tai, kad balandžio mėnesį jie išleidžia ilgai lauktą naują albumą, apie būsimus planus, viziją, ypatingai gausius koncertus užsienyje ir Silvio Berlusconi, bei „tikėjimą“ šėtonu, ir galų gale šiaip panas buvo labai draugiškai pabazarinta.
“Nu, turbūt tokį užsisakė…”, – pėdinant link “Fluxus Ministerijos”, kažkas ištarė iš mūsų Vilnietiško ekipažo apie darganotą orą tiesiogine to žodžio prasme. Nors ne vėjuota, bet drėgna, debesuota ir slidu. Taigi, pasakysiu banaliai – idealios sąlygos gotiškai tusofkei ar festivaliui. “Kunigunda Lunaria” paskutinį sykį vyko prieš 3 metus, o per tą laiką tamsios muzikos scena […]