Liepos 15-17 dienomis nuostabiame Latvijos kampelyje Salacgrivoje dešimtąjį kartą vyko didžiausias Baltijos šalyse open air‘as „Positivus“. Per tiek laiko šias optimistiškas muzikines mini atostogas pasiūlęs festivalis tapo renginiu, į kurį masiškai plūsta ne vien latviai, čia pat už sienos įsikūrę estai, bet ir lietuviai, kuriems mūsų šalyje vis dar trūksta tokį žvaigždžių, vietinių „perliukų“ ir […]
„Puzzleman“ – visai nieko albumas, nors ir neužkabino jis manęs taip kaip „be bajerių 101 palatoj“. Tačiau Markutis yra Markutis – labai jau intrigavo mane jo koncertas, kuriame žadėjo būti VISKO; ir pučiamųjų instrumentų, ir styginių, ir net dvi pritariančios vokalistės. Tad tą nesveikai šviesią bei gražią šeštadienio dieną prisiverčiau nusikeberioti į gūdžiąją Menų Spaustuvę. […]
Penki pastaruoju metu į eterį išėję Lietuvių atlikėjų kūriniai, kurie yra ir puikūs, ir gražūs, ir užvedantys, ir tuo pačiu užliūliuojantys. Tai ko reikia gražiam bei ilgam sekmadienio rytui. Condor Avenue „Let’s Take A Walk“ Fantastiškai gražus kūrinys. Tai labai neseniai, 2013-tais susiformavęs bandas iš Vilniaus, kurie groja indie rocką. Ir va toks indie man […]
Pirmąjį jų koncą praleidau, bet bandcamp perklausos labai patiko, tad neliko nieko kita kaip tik penktadenio vakarą skuosti į “Tamstą” ir pačiam išvysti šią kometą (ar fenomeną), taip ryškiai ir staigiai sužibusią Lietuvos muzikinėje padangėje.
Ilgai dvejodamas kurgi praleisti šeštadienio vakarą; ar linksmai su absoliučiai niekad gyvai nematytais “Biplan” Alunamy, ar su senai girdėtu Marku Palubenka “Soulboxe” visgi galiausiai pasirinkau pastarąjį.
Šie metai, lyginant, tarkim su kad ir 2010-tais, kuomet išėjo tokie masterpiece kaip Vilkdujos, Somov‘n‘Jazzu, Orlovos diskai, yra gana skurdoki. Bent kur gi dėsies, kad ir kaip būtų. Vadovavausi proletarišku posūkiu “žiūrim ką turim”. ir… bent 2012-tųjų nugalėtojas aiškus prezidentės pareiškimai, o likusiuosius bandysiu sudėlioti pasitelkdamas griežtą kokybės antranką. Nors ir jos ten menkai prireiks… Žodžiu, pradedam.
„Mumiy Troll“, Andrius Mamontovas, Somov su Jazzu, „Lemon Joy“, Markas Palubenka – visi jie ir likę kiti buvo jau kultu šią vasarą betampančiame festivalyje „Karklė“. Renginys šis dar visiškai jaunas – pamenu, primą kartą į jį dėmesį atkreipiau pernai, kuomet jis buvo rengiamas viso labo antrą kartą, bet tą kart nugalėjo kitas pajūrio kurortas – „Satta Outside“.
Kaip minėjau feisbuke, Kultūrnamis dabar yra totalus futbolo čilautas. Apleisti koncertai, kinai, muzikiniai leidiniai, o jų vietą labai sėkmingai užėmė apvaliojo kamuolio meistrai, žongliruojantys juo žydruosiuose ekranuose. Bet viskas turi ribas. Nors futbolas dabar yra pats geriausias antidepresantas, ar net – gyvenimo prasmė, bet kaip pasakė vienas filosofas – „gyvenimas be muzikos būtų didelė klaida“.
Kuomet išgirstu Marko Palubenkos virpantį balsą, lyriką dainuojančią jo gitarą, „Apple“ kompiuterio pagalba sugeneruotas electro-aranžuotes – nejučia pradedu nervingai trypčioti. Nežinau ar tas trypimas būna išprovokuotas ritmo ir ar ritmo ten ieškoti verta, bet žinau, kad kumštį tuo metu laikau minkydamas – su pykčiu. Agresija būna išreiškiama įsmigusiais nagais į veidą, o šypsena sukastus dantis pakeičia tik tuomet, kai Marko Palubenkos CD nustoja sukęsis.
Kažkada šiom dienom (pagal planą turėjo būt vakar, t.y. Vasario 29-tą) visokiuose iTunes, AmazonMP3 ir pan. pasirodys debiutinis Marko Palubenkos albumas pavadinimu “No fun in 101”.