Kai sakai „festivalis“, klausytojas gali suprasti du dalykus. Tą vasariškąjį – tris paras besaikio reivo, šokius iki saulėtekių ir vėliau, daugybę didžėjų ir dar visokios velniavos. Arba tą nevasariškąjį – savaitę ar dvi kasdienių koncertų, kuriuos riša kokia nors bendra mintis. „Gaida“ – tas antrasis, surištas ne ko kitko, o įvairiausios modernios muzikos.
Dokumentika… Slidus reikalas. Mano akys, ausys ir dėmesys visad labiau linko ties meniniais dalykais, nes ten, neva, aštriau stimuliuojama siela, ten širdis garsiau uždainuoja. Tačiau kas šiuo atveju yra ta sielos giesmė ir meniški dalykai? Supratau, kad ribos čia visiškai jokios nėra po savaitgalio metu netikėtai aplankyto “Vilniaus Dokumentinių Filmų Festivalio” ir jame pamatytų 3 juostų.