Tai pagaliau įvyko. Ne, koncertas dar bus už daugiau nei pusės metų, bet esmė ta, kad šiandien nesenstantys tėčiai, meilės mieste, laisvu bazaru dėstė apie… future plans – taip galima pavadinti „Depeche Mode“ spaudos konferenciją surengtą Paryžiuje.
Dokumentika… Slidus reikalas. Mano akys, ausys ir dėmesys visad labiau linko ties meniniais dalykais, nes ten, neva, aštriau stimuliuojama siela, ten širdis garsiau uždainuoja. Tačiau kas šiuo atveju yra ta sielos giesmė ir meniški dalykai? Supratau, kad ribos čia visiškai jokios nėra po savaitgalio metu netikėtai aplankyto “Vilniaus Dokumentinių Filmų Festivalio” ir jame pamatytų 3 juostų.
Kinas kinas kinas… Argi gero jo būna per daug? Tarptautnis Kauno Kino festivalis, vyksiantis didžiausiuose Lietuvos miestuose rugsėjo 26 – spalio 20 dienomis savo gausioje ir įvairiaspalvėje programoje tokį ir siūlys.
Yra įprasta, kad apibendrinimai sudėliojami pasibaigus metams. Geriausi metų albumai, dainos, filmai etc. Tačiau šį kart apibendrinimas kiek kitoks – vasara ir jos sezono metu aplankytų festivalių apžvalga. Man pačiam šį rašinį rašyti yra labai įdomu, nes tarytum susidėlioji viską į stalčiukus – kas tapo įsimintiniausiu ir geriausiu, kas nustebino ir pranoko lūkesčius, kas tiesiog nepateisino vilčių. Viso aplankiau 5 open-arius (saikinga), tad pradėkime nuo geriausio, taip nueinant iki top-penketuko finišo. Vasara buvo iš ties nuostabi.
Atvykus į Zarasus mūsų iki lūbų nukrautą mašiną pasitiko kaip minimum valandos ilgumo eilė. Gi aš žinodamas, kad Šiaurinėje scenoje gros mano draugai ir kraštiečiai „Sala“ šokau prie bagažinės ir palikęs kompaniją mašinoje su sėkme, patraukiau prie paradinių vartų.
„Mumiy Troll“, Andrius Mamontovas, Somov su Jazzu, „Lemon Joy“, Markas Palubenka – visi jie ir likę kiti buvo jau kultu šią vasarą betampančiame festivalyje „Karklė“. Renginys šis dar visiškai jaunas – pamenu, primą kartą į jį dėmesį atkreipiau pernai, kuomet jis buvo rengiamas viso labo antrą kartą, bet tą kart nugalėjo kitas pajūrio kurortas – „Satta Outside“.
Nebūčiau aš nė kojos kėlęs į tą šiųmetinę YAGA, kad tik būčiau numanęs, kaip sunkiai įspūdžiai guls baltose lankose. Sakau jums. Rodos, tiek matei, tiek girdėjai, o kai reikia įspūdžiais pasidalyti, tai tik žiopčioji kaip tas ką tik ištrauktas karpis. Festivalis spinduliavo tokiu geru, kaip dabar mėgsta žmogeliukai Vilniuje sakyti, vaibu, kad apie jį rašant vis puoli neviltin – taip sunku žodžiais viską apsakyti.
2012.07.05, 20:36 „Ei, kur tavęs atvažiuoti?“ – piktavališką stalkinimą feisbuke nutraukia redaktorius skambučiu. Man ir namuose gerai, bindzinėju sau prieš rytojų, filmus žiūriu. Matyt ne ten pataikei. „Pieniau, Tundra šiandien“ – išpyškina man naujieną, tad taip vos nepražiopsojau rimčiausio Aukštaitijos reivo TUNDRA‘12 traukinio.
„Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa!“ tariau saulėtą šeštadienio popietę, stebint kaip aukštaičių bei žemaičių komandos varžosi dėl „Kilkim Žaibu“ krivūlės. Taip, esu kaltas dėl visų 3 metų paklydimų – būtent tiek laiko prireikė, kad sugrįžčiau. Oras nuostabus, žolė žalia žalia, šalia besigano žemaitukės, raminančiai telaškuoja ežero vanduo, šlamena medžiai ir nendrės. Totalus šinšilinimas. […]
Jason Köhnen yra paprastas, taktiškas, konkretus ir labai skaidraus proto vaikinas, kurį būtu galima sukt tarp pirštų kaip dvi apdilusias tarybines kapeikas. Jokio patoso iš jo pusės, jokių bereikalingų apsimestinių tonų ar pseudo filosofijų. Kaip jis sake „viskas čia yra kur kas papraščiau nei jūs visi manote.“ Tad daugiau nebesukelinėdamas bereikalingų išankstinių nuostatų, tiesiog siūlau jums patiems unikalią galimybę susipažinti su šiuo iš Olandijos kilusiu pusiau jamaikiečiu, jau beveik 2 dešimtmečius kuriantį stereotipus laužančią sunkiąją elektroninę muziką.
Visada maniau, kad „Baltic Balkan“ tėra didžėjų susivienyjimas, kurie propaguoja Jugoslaviškų kraštų muziką klubinėje kultūroje. Trys vyrai, pasipuošę ūsais, skrybėlėm, auksinėmis grandinėmis ir rankose laikantys degtinės butelius. Ne kartą su varvančia seile žiūrėjau jų renginių nuotraukas ir tiek pat kartų man gėda prisipažint, kad jų diskane dar neteko apsilankyti. Tačiau didelis siurprizas manęs sulaukė šiandien, kuomet Soundcloudas išmetė jų… gabalą.
Kaip minėjau feisbuke, Kultūrnamis dabar yra totalus futbolo čilautas. Apleisti koncertai, kinai, muzikiniai leidiniai, o jų vietą labai sėkmingai užėmė apvaliojo kamuolio meistrai, žongliruojantys juo žydruosiuose ekranuose. Bet viskas turi ribas. Nors futbolas dabar yra pats geriausias antidepresantas, ar net – gyvenimo prasmė, bet kaip pasakė vienas filosofas – „gyvenimas be muzikos būtų didelė klaida“.