Veikėją ir auksinės Steve Tyler šypsenos savininką OBŠRR žinau gana senai, kuomet prieš metus (berods) klausiau jo iš ties gerą įspūdį palikusį pasirodymą rusyje XI20. Gaila Kunigudinį benefisą, kuriame jis užsikrovęs gitarą ant pečių ir pasidabinęs tamsą simbolizuojančias juodąsias asilo ausis atliko daugeliui kiek nepilnavertišką programą.
Kinas kinas kinas… Argi gero jo būna per daug? Tarptautnis Kauno Kino festivalis, vyksiantis didžiausiuose Lietuvos miestuose rugsėjo 26 – spalio 20 dienomis savo gausioje ir įvairiaspalvėje programoje tokį ir siūlys.
Projektą “Driezhas” žinau tikrai senai. Pamenu klausiau man tada (2003-iais metais) nesuvokiamą (gal net iki šiol), jo splitą kartu su Doniu ir Inconnu “20.00.0000”. Kažką po jo dar pabrūžinau, bet labiau projektas mano sielos neužkabino. Tačiau laimės valanda visgi išaušo ir kai stvėrė tai iki šiol nepaleisdama – 2008-ti metai ir legenda netgi Lietuvos muzikinėje padangėje tapęs albumas “Tolumoje”.
Atvykus į Zarasus mūsų iki lūbų nukrautą mašiną pasitiko kaip minimum valandos ilgumo eilė. Gi aš žinodamas, kad Šiaurinėje scenoje gros mano draugai ir kraštiečiai „Sala“ šokau prie bagažinės ir palikęs kompaniją mašinoje su sėkme, patraukiau prie paradinių vartų.
Nebūčiau aš nė kojos kėlęs į tą šiųmetinę YAGA, kad tik būčiau numanęs, kaip sunkiai įspūdžiai guls baltose lankose. Sakau jums. Rodos, tiek matei, tiek girdėjai, o kai reikia įspūdžiais pasidalyti, tai tik žiopčioji kaip tas ką tik ištrauktas karpis. Festivalis spinduliavo tokiu geru, kaip dabar mėgsta žmogeliukai Vilniuje sakyti, vaibu, kad apie jį rašant vis puoli neviltin – taip sunku žodžiais viską apsakyti.
2012.07.05, 20:36 „Ei, kur tavęs atvažiuoti?“ – piktavališką stalkinimą feisbuke nutraukia redaktorius skambučiu. Man ir namuose gerai, bindzinėju sau prieš rytojų, filmus žiūriu. Matyt ne ten pataikei. „Pieniau, Tundra šiandien“ – išpyškina man naujieną, tad taip vos nepražiopsojau rimčiausio Aukštaitijos reivo TUNDRA‘12 traukinio.
Jason Köhnen yra paprastas, taktiškas, konkretus ir labai skaidraus proto vaikinas, kurį būtu galima sukt tarp pirštų kaip dvi apdilusias tarybines kapeikas. Jokio patoso iš jo pusės, jokių bereikalingų apsimestinių tonų ar pseudo filosofijų. Kaip jis sake „viskas čia yra kur kas papraščiau nei jūs visi manote.“ Tad daugiau nebesukelinėdamas bereikalingų išankstinių nuostatų, tiesiog siūlau jums patiems unikalią galimybę susipažinti su šiuo iš Olandijos kilusiu pusiau jamaikiečiu, jau beveik 2 dešimtmečius kuriantį stereotipus laužančią sunkiąją elektroninę muziką.
Kur buvę, kur nebuvę iš nežinios grįžo projektas „Vilkduja“. Be fanfarų, furšetų ir pristatomųjų koncertų, grupės vokalistas Povilas paviešino žinią apie „Viduje“ – tai naujausias Vilniečių albumas. Du metai praėjo nuo melomanų ausis kasiusio „Nežinau“ (kuris buvo antrasis „Vilkdujos“ darbas), tad laikantis grafiko – trečią jau šiandien arba ryt bus galima įsigyti krautuvėje „Ragainė“.
Visada maniau, kad „Baltic Balkan“ tėra didžėjų susivienyjimas, kurie propaguoja Jugoslaviškų kraštų muziką klubinėje kultūroje. Trys vyrai, pasipuošę ūsais, skrybėlėm, auksinėmis grandinėmis ir rankose laikantys degtinės butelius. Ne kartą su varvančia seile žiūrėjau jų renginių nuotraukas ir tiek pat kartų man gėda prisipažint, kad jų diskane dar neteko apsilankyti. Tačiau didelis siurprizas manęs sulaukė šiandien, kuomet Soundcloudas išmetė jų… gabalą.
Paskambino man aną tingųjį šeštadienį toks Audrius Ramuva telefonu ir pradėjo įrodinėti, kad atvaryčiau į „48 Cechą“ paklausyt ambiento (tieko jo dj seto, tiek kitų atlikėjų gyvai atliekamos šios muzikos). „48 Cechas“? Noneimai? Tai mane, kaip patikrintos klasikos šalininką, veikė kiek atbaidančiai. Tačiau galiausiai tinginį palaužiau ir po renginio pamačiau, kad ties abiem klaustukais iš ties buvo suklysta. Šauktukuose juk tyko ambientinė esmė, o vienas iš „noneimų“ sugrojo žvaigždiškai.
Vienu („Jauna Muzika“) ar kitu („Garso Galerija“) pavadinimu šis festivalis egzistuoja nuo 1992 metų. „Garso Galerija“ patapo prieš kelis metus, kai buvo pastebėta, jog čia vis daugiau elektronikos ir keistų eksperimentų. Pats su šiuo festivaliu susidūriau prieš penketą ar šešetą metų – ir užsikabinau, pradėjau vaikščiot kasmet. Puikus pasirinkimas, kai nori išgirsti kažką kitokio.
Rasabasa… Nemanau, kad kam reikia pristatinėti šį one girl‘s band projektą. „Lietuviška dūšia – skandinaviška patirtis“ – toks galėtų būti šios grupės šūkis ar moto. Kvailai pamiršta T.ė.t.ė.s, bet pelnytai pamaloninta M.a.m.o.s. Pradėjusi muzikinę kelionę mokyklos šauniausiųjų moksleivių konkursuose, vėliau peršoko ant TV realybės šou, atlikdama ten Antalgiškai intertpretuotus koverius.