Kai sakai „festivalis“, klausytojas gali suprasti du dalykus. Tą vasariškąjį – tris paras besaikio reivo, šokius iki saulėtekių ir vėliau, daugybę didžėjų ir dar visokios velniavos. Arba tą nevasariškąjį – savaitę ar dvi kasdienių koncertų, kuriuos riša kokia nors bendra mintis. „Gaida“ – tas antrasis, surištas ne ko kitko, o įvairiausios modernios muzikos.