Pastarųjų kelėtos savaičių geriausi, žvitria ausim atrinkti, Lietuviškos estradinės muzikos juodieji perlai Jūsų dėmesiui. ‘nJoy! migloJE „Tuunhel“ Įtraukianti, į lietaus paskandintą betoninę pelkę nukelianti atmosfera. Tačiau pakėlus akis, pamatai milijardus žaižaruojančių žvaigždžių ir suvoki, kad lietus ir tų planetų šviesa nuplauna visas dienos negandas geriau nei… na, bet koks skaniausias alkoholinis gėrimas. AVaspo „Stokholmo sindromas“ […]
10. Stellardrone „Light Years“ – geriausias ambient albumas. Visas albumas – vientisas, kūriniai – atskiri ambientiniai hitai, o tema – neišsemiama ir neaprėpiama – kosmosas ir viskas, kas su tuo susiję. Edgaras Žakevičius – tai talentas kokių reta, nes perklausius ir kitus jo įrašus, stebiesi, kad visi turi savo krūvį, gerai vystomas temas ir unikalią […]
Tai kas šiemet grojo Kultūros rūmų šokiuose.
“Avaspo” – tai nenuilstantis, nuolat besitransformuojantis, eksperimentuojantis ir… Epitetų galima klijuoti begale, tačiau neišsiplėskime. Jie yra šiuolaikinės „moderniosios“ poezijos patriarchai, kurie be to, kad rašo eiles – dar ir derina jas, tiek su įspūdingu garsu, tiek su vaizdu. Trečiojo albumo iš šio praretėjusio kolektyvo laukiau su dideliu alkiu.
Priežastis kodėl pakalbinti „AVaspo“ atsirado labai paprastai natūraliai. Tiesiog patiko tiek jų paskutinis albumas, tiek paskutiniai jų matyti koncertai. Gi štai dabar praretėjus grupės sastatui, projektas dienose išleidžia naują albumą su visai kitu skambesiu. Elektrifikuotu ir gal net dar labiau gūdžiai paslaptingesniu. Tad apie tai ir pakalbėjom. Artėjantis albumas, būsimi koncertai, brutalūs tekstai, poezija bendrai paėmus, bei nenorą kategorizuoti žmonių.
Vakar, t.y. Sausio 13-tąją dieną audio vizualinės poezijos grupė “AVaspo” pristatė savo naujausią vaizdo klipą pavadinimu “Šachmatų Karalienė”.
2012-ti buvo gausūs ar bent gana gausūs metai koncertais. Iš kult.lt rašliavų galėjote susidaryti įspūdį, kad gyvi pagrojimai savaitgaliais yra Kultūrnamio egzistencijos dalis. Tad kaip gi nenužvelgsi visų tų metų, neįvardinsi įsimintiniausių performancų ir šiaip tarytum nesusidėliosi visko sau galvoje į stalčiukus.
Nepamenu kada tiksliai pirmą kartą apsilankiau „TARP“ festivalyje (kažkas prieš 4 ar 5 metus), bet pamenu tą nerealų įspūdį, kurį jame gavau. Ir nuo to laiko stengiausi nepraleisti šio poetiško vyksmo, kuris kasmet būna vis toks pats ir tuo pačiu vis kitoks.