Berods po dviejų metų, kurių metu GMD vyko ar pliaupiant lietui, ar gaubiant darganos debesims – vėl pražydo saulė. Šį kartą šildė nebe vien šypsenų surakinti dantys ir nuoširdžiai atliekami koveriai po skėčiais, bet ir giedras, saulėtas dangus. Nors savaitės eigoje viskas krypo link to, kad nuo karmos nepabėgsi (oras buvo gūdus). Bet štai išaušo Gegužės 19-toji ir Lietuva gavo pavasariškos idilės dovaną.
“Meditacija tai psichikos technika, pasiekti patirčiai, kuri apibūdinama kaip rami, tyli, sužadinanti budrumą, bei teikianti palaimos jausmą.” (Jevning, 1992) Tai šis koncertas kaip tik ir yra apie tai. Tik technikos jame mums, klausytojams, jokios naudoti neprireikė. Veiksmus dvasinei būsenai pakylėti, naudojo žmonės atvykę iš ten kur šilta, iš ten kur 50% tautos populiacijos gyvena mažiau nei už 1.25 dolerio per dieną, iš ten kur krantus skalauja Indijos vandenyno bangos, iš ten kur…
„Savaitgalis prasideda ketvirtadieniu, bet tik tikri raveriai tą žino.“ Gal dėl to, kad sportinius diskotekininko batus pakabinau kažkadais ant vinies, ketvirtadienį patingėjau ir likau namie nenuėjęs į „Auszra 16“. Kitą dieną skaitydamas vienas už kitą gražesnius atsiliepimus, graužiausi iki paskutinio savaitgalio atodūsio. Likusias dienas nutariau išnaudoti taip, kad klaida nesikartotų. Penktadienį – post-metalas @ XI20 (exKablys), šeštadienį – „Rebelheart“ @ Tamsta, o sekmadieniui užmerkti – meno komuna pavadinimu “ARToteka”, o joje – Argentinietis Javier Manik. Įspūdžiai stiprūs, tad nusiteik lengvam tekstui.
Galiausiai (bet neitin lauktai) į mūsų kiemus atsibeldus tradiciniam rudeniui su darganomis, sušildyt tiek kūnui, tiek sielai, šį šeštadienį buvo aplankyta sakralinė erdvė – Šv. Kotrynos bažnyčia. O ten – „Chirgilchin” – kai kas nekasdieniško, dar nematyto ir negirdėto. Bet Lietuviškai išvertus turi bene kasdienę reikšmę – “juodoji arbata”. (būtent ta, kuri tinkamiausia, jei nori sušilti)