Prieš keletą savaičių lankytas Rolando Kazlo koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje man nepatiko. Pasirodė jis per daug kamerinis, sausas ir nepagavau aš jame, taip sakant, cinkelio. Jo esmė buvo tokia – Kazlas nei dainavo, nei grojo, o tik skaitė Donelaičio raštus, kurių tarpuose grieždavo pučiamųjų kvintetas klasikinę muziką (nuo Bacho iki Naujalio). Žinoma, galima sakyti, kad pakišo koją mano neišsprūsimas, bet… Šiaip ar taip į Keistuolių Teatre vykusį to pačio R. Kazlo ir, šį sykį, „Pakeleivių“ koncertą šeštadienio vakarą ėjau per nelyg stipriai praeitin nesižvalgydamas. Ar vertėjo?

Galiu drąsiai teigti, kad šis koncertas, kartu su Skylės „Broliais“ – kol kas geriausia ką man teko regėti ir klausyti šiais 2015-tais metais. Ir net sunku nuo kažko pradėti jį apipasakojant, nes tiek ten visko buvo daug – tiek emocine, tiek muzikine, tiek charizmos, tiek galų gale humoro prasmėmis. Galų gale vien pabuvojimas „Keistuolių Teatre“ buvo savaime nuotykis ir išgyvenimas, mat paskutinį sykį ši „vaikų pasakų šventykla“ buvo lankyta gūdžioje vaikystėje, tad teigiama energetika savaime skverbėsi į transcendentinį kūną.

Jei pirmame „koncerte“ Kazlas nuteikinėjo mane romiai savo rimto veido riteriškumu, tai šiame – tiesiog pašėlusiu humoru vertė iš koto. Kaip jis pats išsireiškė apie savo prakalbas tarp dainų, tai anot jo – žiūrovui labiau patinka būtent jos, o ne dainos. Kartą užklausęs kolegų apie savo pasirodymą bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“, kas jiems ten labiausiai patiko, pacitavo draugo atsakymą – „labiausiai patiko šnekos tarp dainų“.

Žinoma, tai buvo sarkazmas, nes absoliučiai viskas čia buvo pačiame geriausiame taške. Viso ant scenos buvo net penki (be maestro Kazlo) aukščiausios prabos muzikantai – akordeonistas, pianistė, bosistas, gitaristas ir kaip sakė Rolandas – už mušamųjų altoriaus pasikavojęs perkusininkas. Dainų aranžuotės buvo perteikiamos su galybe atspalvių, bei išplėstinių. Pavyzdžiui dainoje „Skola“ buvo galima išgirst „ABBA“ grupės dainos „Money“ leitmotyvą. Tada buvo įpinta ir Lietuvių liaudies tautosakos elementų. Galų gale ne vieną tokį veteraną kaip aš nokautavęs Pink Floyd „High Hopes“ dainos koveris, kurio dainos tekstas buvo pasiskolintas iš Lietuvių poezijos klasiko Antano Baranausko.

Viso koncertas truko apie pusantros valandos. Ir kas svarbiausia dainų buvo gal tik kokios 10-15, nes visą kitą laiką „surydavo“ nemirtingos Rolando Kazlo prakalbos. Kaip jis pats prisistato – jis nėra nei aktorius, nei dainininkas, nei poetas, nei muzikantas. Tačiau viena aišku, kad jis yra fantastiškai nuoširdus žmogus ir tuo pačiu melagis, nes visi tie epitetai nuo kurių jis bando išsisukti – limpa prie jo it bitės prie medaus. Kaip aktorius jis vieną savaitę gali būti rimtas kaip akmuo, kitą – išversti visus iš koto savo humoru. Kaip dainininkas jis gali sudainuoti ne ką prasčiau nei A. Mamontovas „Laužo šviesos“ firminį žodį „neišdryyyyyyys“. Kaip muzikantas jis kuria melodingas, savitas, harmoningas ir įsimenančias dainas – ir tikrai nekalbu apie jo projektą „Viengungiai“. O apie tą, kuris buvo su „Pakeleiviais“ Keistuolių teatre.

Tiesą sakant paskutiniu momentu labai dvejojau ar eiti į šį koncertą, mat televizorius rodė Anglų Premier lygos rungtynes, tad atrodė taip jauku būtų likti namuose su futbolu… Bet laimei, pasiklioviau nuojauta, kuri išspyrė mane iš lovos ir to pasėkoje pamačiau kol kas bene stipriausią metų koncertą. Kas galėjo pagalvoti. Ir sakau dar kartą, kad neapsigautumėt manydami, kad šis pasirodymas buvo eilinis „Viengungių“ tipo traleliuškų reveransas. Tai buvo pačios geriausios nuotaikos šou, aukščiausio pilotažo instrumentalistų pasirodymas, charizmos žydėjimo performansas ir tiesiog unikali patirtis Keistuolių Teatre su nemirtinga muzika, poezija, bei humoru.