Vakar Lietuvos muzikos metalo rinkai buvo pristatytas dar vienas, bet itin retas dalykas – dainos video klipas. Šį retą džiaugsmą bei malonų akių skausmą surentė Vilniečių metalo (tiesiog – be vosokių ten death ar black priedėlių) grupė “Awakening Sun”, kuri susibūrė praėjusių metų pavasarį.
„Sala“ – tai eksperimentinės, psichodelinės, „šamaniškos“ ir, ko gero, daugiau nei vien tik muzikos projektas iš Utenos. Startavo jis (dokumentaliai) 1999 metais, kuomet buvo išleistas pirmasis self-release‘as pavadinimu „Alas“. Su laiku „Sala“ sumeistravo beveik tuziną selfrelyzų, bei keletą leidinių išleistų leidykloje „Autarkeia“. Toliau tekste – pokalbis su alas23 apie tai kuo dabar gyvena “Sala”, tai – Fieldrecording.
Pavasaris už lango jau krykštauja, o tarpatautinis kino Vilniaus festivalis „Kino Pavasaris“ – beveik taip pat. Programa su filmų aprašymais jau senai web-puslapyje, o startuoja jis šiek tiek daugiau nei už savaitės (Kovo 15-tą). Tačiau čia noriu pakalbėti ne apie patį festą, kiek apie jo „sub-folderį“, kurių „Kino Pavasaris“ turi net visus 9. Šalia „Lotynų Amerikos Dienų“ ar „Rusų Kino Savaitės“, ar tarkim reklamos festivalio „Kanų Liūtai“, mano akį kliudė skambus, bet paskutiniu numeriu įrašytas – „Eureka“. Tai 1-masis mokslinės fantastikos, mokslinių filmų populiarinimo festivalis.
Prancūzija… Paryžius… Monmartas… Romantika alsuojanti varliavalgių kalba. Joe Dassin „Et Si Tu N’existais Pas“. Alaino Prosto 1986 metų čempioniškas Monaco Grand Prix. Zenedino Zidano bankė galva į italo plaučius. Jean-Michel Jarre rekordus sumušę mega koncertai. Galima vardinti daug, ilgai ir (ne)nuobodžiai. Bet užbaigsiu sąrašą trapios mergaitės vardu ir pavarde, kuri irgi ”la française parlée“ ir yra aktorė – Audrey Tautou.
Somov su Jazzu… Jau kaip ir spėjo nusibosti? Prieš mėnesį į erdvę paleista akustinė jų dainos „Tyla“ versija buvo išjungta jau po trečdalio perklausos. Nuobodu, nebeidomu ir t.t. Nors prieš tai leisti albumai nebuvo vienas kito plagiatas – jie buvo ir geri, ir konceptualiai skirtingi (pirmasis buvo love songų rinkinys, antrasis – įvairialypis, platesnis, subtilesnis). Bet…
Kažkada šiom dienom (pagal planą turėjo būt vakar, t.y. Vasario 29-tą) visokiuose iTunes, AmazonMP3 ir pan. pasirodys debiutinis Marko Palubenkos albumas pavadinimu “No fun in 101”.
“Meditacija tai psichikos technika, pasiekti patirčiai, kuri apibūdinama kaip rami, tyli, sužadinanti budrumą, bei teikianti palaimos jausmą.” (Jevning, 1992) Tai šis koncertas kaip tik ir yra apie tai. Tik technikos jame mums, klausytojams, jokios naudoti neprireikė. Veiksmus dvasinei būsenai pakylėti, naudojo žmonės atvykę iš ten kur šilta, iš ten kur 50% tautos populiacijos gyvena mažiau nei už 1.25 dolerio per dieną, iš ten kur krantus skalauja Indijos vandenyno bangos, iš ten kur…
„Savaitgalis prasideda ketvirtadieniu, bet tik tikri raveriai tą žino.“ Gal dėl to, kad sportinius diskotekininko batus pakabinau kažkadais ant vinies, ketvirtadienį patingėjau ir likau namie nenuėjęs į „Auszra 16“. Kitą dieną skaitydamas vienas už kitą gražesnius atsiliepimus, graužiausi iki paskutinio savaitgalio atodūsio. Likusias dienas nutariau išnaudoti taip, kad klaida nesikartotų. Penktadienį – post-metalas @ XI20 (exKablys), šeštadienį – „Rebelheart“ @ Tamsta, o sekmadieniui užmerkti – meno komuna pavadinimu “ARToteka”, o joje – Argentinietis Javier Manik. Įspūdžiai stiprūs, tad nusiteik lengvam tekstui.
Niekada nebuvau “Anties” fanu. Kad ir “Foje” grupę pradėjau klausyti tuomet, kai jie paskelbė, kad skirstosi, t.y. 1997-taisiais. Vietoj „Foje“ visada klausiau „SEL“, bet ir tai viešai (kiemo draugelių būryje), juos keikdavau, sakydamas, kad tai popsas. (AC/DC ir The Beatles – va čia tai jėga!) Bet „Sąjūdis“… Na, čia jau ne tai, kad fanas buvau, bet tuometinio pilypo mažoje širdyje tam reiškiniui liepsnojo neįprastai didelė meilė.
Neperseniausiai atradęs nuostabų puslapį Bushcraft.lt, kuris yra apie ekstremalų poilsį gamtoje ar išlikimo meną joje, supratau, kad reikia pamatyti tokio koncepto filmą. Benaršant, seilė tyso ne tik žiūrint Youtube‘us apie tai kaip yra kepama duona ant akmens, verdama eglių spyglių arbata, ar paruošiama pagauta žuvis. Ašara varvėjo ir skaitant įvairių filmų aprašymus, kurie rodėsi yra tokie spalvingi, gaivūs, harmoningi… Bei netgi dvasiškai turtingi, sakyčiau.
„Ramm-stein. Ramm-stein.“ – anądien per radiją ar tv netikėtai išgirdau. Netikėtai dėl dviejų priežasčių; nes tai buvo reklama įvyksiančio renginio, beigi tas renginys turėjo būti labai greitai. Vos du metai prabėgo! Nuo to kojas pakirtusio, smegenis ištaškiusio, veido šukuoseną pakoregavusio, bei šiaip sprandą surakinusio koncerto. Įspūdžių būta tokių karštų, kad ta temperatūra dauguma sirgo iki šiol. Gi vokiečiai, tradiciškai pažadėjo sugrįžti, bet kas tikėjosi, kad taip greitai?
Štai ir naujas jau net 30-tas kaip kūrėjo ir 18-tas kaip solo atlikėjo albumas iš Andriaus Mamontovo stovyklos. Pieš tai sekęs „Geltona Žalia Raudona“ buvo eksperimentinis koncepcine prasme. Šįkart vėlgi įdomu – skambus pavadinimas „Elektroninis Dievas“, nemažai žadantis singlas „Rudenio Vėjas“, bei Mamontovo teiginys, kad stilistiškai albumas bus panašus į pirmus jo solo darbus, t.y. “Pabėgimą” ir “Šiaurės Naktis. Pusė Penkių”. Lauk minorinių gaidų, depresovų tekstų ir šiaip back to the roots! – tarsi sakė jis.