Dievas. Religijos. Tikėjimas. Draugystė. Rūpestis. Pakantumas. Viltis. Meilė. – va kokius raktinius žodžius pagimdė mano sąmonė po “Pi gyvenimo” ir apie jį.
Neišvengiamai viena data šventinių renginių maratone buvo paskirta teatrui. Ir beabejo, kurio gi kito kūrinį stebėjome, jei ne Oskaro Koršunovo.
VELNIOP! Telefonas, taxi, šaltukas ir galiausiai “Propaganda”, kuri pasitinka tuštma prie įėjimo ir iki arti pilno klubo vėliau. Kaina, pasirodo neitin atbaidė.
Priimtina kaina, neturtingą klientą tenkinanti kokybė, greitis, jei skubi į darbą ir jokių eilių. Visa tai vyksta gatvėje – štai tokia stomatologija yra taikoma vargingoje Indijoje.
Paskutiniu metų, galima sakyti, super desertu tapo ilgai lauktas Peterio Jacksono masterpiece „Hobitas: nelaukta kelionė“. Na ir lausimas paprastas: Ar zeba? Nepernoko jis ar subrendo per tą laiką kaip aguonų pienas? Bandom analizuot.
Ką gi, chebra, paskutinis metus apibendrinantis įrašas, šioje penkių postų šventinėje savaitėje. Dabar jau viskas, dabar jau turbūt bus atostogos. Na, o temą paskutiniąjam parinkau grynai penktadieninę. Kinas šildo, kinas priverčia užsimiršti, kinas nuneša ten kur nesi buvęs.
2012-ti buvo gausūs ar bent gana gausūs metai koncertais. Iš kult.lt rašliavų galėjote susidaryti įspūdį, kad gyvi pagrojimai savaitgaliais yra Kultūrnamio egzistencijos dalis. Tad kaip gi nenužvelgsi visų tų metų, neįvardinsi įsimintiniausių performancų ir šiaip tarytum nesusidėliosi visko sau galvoje į stalčiukus.
Sunkiausia užduotis šiam postui buvo tiesiog atrinkti klipus. Nes kadangi mes nesame hipsterių tinklapis, kuris iškasa iš nežinia kur visokius zeba noneiminius klipus, o ten tarkim M83, Sigur Ros, Placebo ar Bjork dėt iš vis būtų laža, tai… Žodžiu, parinkau video grynai nuo savęs ir tuos kurie mažiau nuzulinti. Tad gero žiūrėjimo ir to nepakartojamojo atradimo jausmo.
Žinokit, praklausiau aš tuos visus, išsireiškime šlyščiai, naujosios miuzikmakerių kartos albumus, kurie figuruoja daugumoje blogų topų viršūnėse („Apelsinai“ ten vsiakyje, šiaip a la novatoriškasis r’n’b – konkretus šių metų trendas), ir jie manęs visiškai nevelka.
Šie metai, lyginant, tarkim su kad ir 2010-tais, kuomet išėjo tokie masterpiece kaip Vilkdujos, Somov‘n‘Jazzu, Orlovos diskai, yra gana skurdoki. Bent kur gi dėsies, kad ir kaip būtų. Vadovavausi proletarišku posūkiu “žiūrim ką turim”. ir… bent 2012-tųjų nugalėtojas aiškus prezidentės pareiškimai, o likusiuosius bandysiu sudėlioti pasitelkdamas griežtą kokybės antranką. Nors ir jos ten menkai prireiks… Žodžiu, pradedam.
Šeštadienis buvo su dilema: ar varyt į Šv. Jonų bažnyčią klausyt Mozarto „Requiem“, ar visgi pasirinkti gan rizikingą sprendimą ir šaut Pramogų arenon pačekint nostalgijos?
Savaitgalis, sakote? Kadangi jau ketvirtadienis, tai praktiškai dar ne vėlu paporint apie aną penktadienį / šeštadienį. Juose nebuvo naktavojimų iki ryto, o šeštadienį apskritai namo buvo parsirasta apie 10 valandą vakaro. Gi turbūt ne vienas Kultūrnamietis šeštadieniais išeina tokiu metu iš namų? Ir teisingai darot – nėr čia ko laikytis rėžimo. Taigis trumpa ataskaita: šiandien apie akustinius dievus, rytoj – karstelėjusią nostalgiją.