Apie šį spektaklį-miuziklą-misteriją man visai netyčia leptelėjo kolegė iš Kultūrnamio Julita. Sako, – „noriu pafotkint, varom?“ Pažiūrėjau renginio aprašą – ilgas, tad permetęs akimis esmę, supratau, kad bus elektroninė bei etno muzika, vizualai ir daug pagoniškos Lietuviškos tematikos.
Žodžiu, į šį koncertą ėjau tingiai tikėdamasis tiesiog pasibūti. Ta prasme, nesitikėjau, kad bus kažkas ypatingo, o tepaklausysiu, kaip negausiam klausytojų būreliui, kukliai rokelį ne lietuviškai sudainuos 4 bičiukai. Rašiau Feisbuke, prieš eidamas į koncertą, kad įraše kvartetas skamba užvedančiai, bet prie to pridėti žodį „ypatingai“ – negalėjau. Tiesiog smagus, eilinis indie pop rokelis, įdainuojamas anglų kalba ir, kaip ir viskas. Bet..?
Mane žavi, kaip kaskart kulniuodama Tamston, nė nenutuokiu į kokią atmosferą mane šįsyk nuskraidins ten vykstantis koncertas ar kitoks renginys. Rodos, juk tai ta pati erdvė su ta pačia scena tarp tų pačių sienų – o kaskart vis kitoks įspūdis išlieka širdyje ir ausyse.
Šįkart noriu su jumis trumpai pasidalinti savo mintimis apie tris, iš pirmo žvilgsnio skirtingus, bet savaip aktualius ir prasmingus, mane sužavėjusius ir privertusius susimąstyti Kino Pavasario filmus.
Naujų garsų ir sąskambių išsiilgusiems sunkiosios muzikos gerbėjams šią vasarą bus tikra šventė: jų ausis festivalyje „Kilkim Žaibu“ nudžiugins visiškai naujo žanro – hunnu roko – pradininkai, Mongolijos grupė „The Hu“.
Seniai norėjau išbandyti operos žanrą. Tačiau vis neprisiruošdavau, arba tiesiog tingėdavau, mėnuo prieš pirkti bilietus (nes vėliau jų tiesiog nebebūna). O jei ir imti operą, tai tik Dalios Ibelhauptaitės statytą, kuriose orą drebina geriausi vokalo meistrai ir, žinoma, kostiumais fentezi pasaką kuria Juozas Statkevičius. Tačiau…
Šį rudenį Vilnių sudrebins urbanistinis muzikos ir menų miesto festivalis „Loftas Fest’19“. Rugsėjo 13-14d., renginys nukels į dvi neužmirštamas paras, kur pasirodys berlyniečių elektroninės muzikos prodiuserių bei didžėjų duetas – „Modeselektor“.
„Apšalęs“ nuo Rolando Kazlo spektaklio „Daktaras Glasas“ – iš karto stvėriau kitą teatro „Lėlė“ vaidinimą, pavadinimu „Karalius Ubu“. Per daug nesigilinau apie ką jis, o težinojau, kad jis yra suvaidintas su… Lėlėmis. Ir, taip, tai spektaklis, kuris yra skirtas suaugusiems.
Atsinaujinęs, skatinantis klausytis, mąstyti ir plėsti akiračius – toks šiemet bus šiuolaikinės muzikos festivalis „Jauna muzika“. Balandžio 23–28 d. Vilniuje, Menų spaustuvėje ir Sapiegų rūmuose vyksiantys festivalio renginiai skatins rizikingus bendradarbiavimus, naikins ribas tarp kompozitorių ir atlikėjų, bei inspiruos platesnius, netikėtus žvilgsnius į garsą, kūrybą ir pasaulį iš esmės.
Yra toks posakis Lietuvių folklore, kurį dauguma, manau, yra girdėję – „Mus sieja alus ir pergalės“. Ir būčiau kvailas, jei galvočiau, kad jūs, gerbiami skaitytojai nesupratote kodėl tokio tyro, lyriško ir sakralumu persmelkto, koncerto apžvalgą pradedu būtent taip. O viskas čia – labai paprasta.
Lietingą ir bespalvį lyg nunešioti senelio marškiniai kovo 16-osios vakarą buvau bepaskęstanti nenusakomos ir priežasties nerandančios melancholijos jūroje, kol mane netikėtai išgelbėjo vienas veiksmingiausių pastaruoju metu vartotų vaistų – klasikinės ir šiuolaikinės muzikos sintezės dozė.
Niekada nebuvau didelis teatro fanas. Tačiau pastebiu savy vykstančius pokyčius ir dabar, kaip niekada ankščiau, pradedu atrasti šią, teatro, nepakankamai pildytą nišą savyje. Prie to itin ryškiai prisidėjo čia apžvelgiamas Rolando Kazlo režisuotas spektaklis „Daktaras Glasas“, mano sužiūrėtas dar vasario mėnesį Teatre “Lėlė”.