19:15. Siauroje gatvėje atbulomis manevruoja „Toi toi“ tualetų prikrautas sunkvežimis, zuja savanoriai, dažomi kartono lakštai, vienur baigiamos, o kitur tik pradedamos statyti palapinės. Giliai įkvėpiu gaivaus Naujamiesčio oro, – ach, tas bruzdesys prieš audrą. Būkit pasveikinti, kalba trečiasis LOFTO festivalis!

Šį Vilniuje vykstantį festivalį taikydavausi aplankyti dar nuo pat gūdžiųjų 2012, ale vis nesigaudavo. Tad su džiaugsmu sutikau žinią, kad organizatoriai trečiąjį festą nusprendė perkelti iš vasaros pradžios į pirmąjį rugsėjo savaitgalį. Tikėjausi, kad neišpuls netikėti darbai, kaip pasitaiko visokiais birželiais, ir šį kartą tai jau tikrai atsilankysiu. Deja, likimas ir toliau šiepia savo dantis, tad mano vizitas į LOFTAS festivalį pavyko tik iš dalies. Turėjau galimybę atbūti tik pirmąjį festivalio ketvirtadienio vakarą. Kad juos kur, tuos lemties žabangus, bet gal ir užteko laiko susidaryti bent pirminiam įspūdžiui.

Pirmiausia apie vietą. Festivalis vyksta Naujamiesčio rajone, buvusioje ELFA gamyklos teritorijoje. Čia sovietiniais laikais buvo viršijami penkmečio planai – gaminami radijo imtuvai, patefonai, įvairūs magnetofonai ir kiti technikos stebuklai. Žodžiu, festivalio įpakavimas grynai industrinis – aštrūs kampai, erdvios buvusių cechų salės, paslaptingi užkaboriai, neaiškūs rūsiai, baltos sienos ir visokios metalinės konstrukcijos. Šis urbanistinis grožis dieną gal ir neatrodo įspūdingai, tačiau vakaro sutemose suspindi visa didybe. Ant sienų rodomos milžiniškos projekcijos, visur prikaišiota įvairiaspalvių lempų, tarpusavyje, norėdami atkreipti reiverių dėmesį konkuruoja maitinimo kioskai, – suprask, kiekvienas savais žiburiais pasipuošęs vilioja, – visa tai sukuria spalvingą betono džiunglių paveikslą, mano širdies džiaugsmą.

Antra, žodis apie festivalio publiką. Ypatingo kiekio hipsterių kaip ir nematau, kuom prieš miegą gąsdindavo močiutė. Galbūt daugiau povų, povaičių ir kito plauko stiliagų išlenda penktadienio ar šeštadienio vakarais? Nedominuoja ir naujieji, šią vasarą iš visos Lietuvos į Vilnių suvažiavę „kaimietukai“. Savo pyrago dalį atsiriekia „seeeeniai“, bet šitie daugiau trinasi nemokamoje festivalio teritorijoje, okupavę Cechą 48 – ten ketvirtadienį siūbavo rastadienis. Free zonoj juoduoja ir kelios ilgaplaukius puošiančios kožos. Atkreipiu dėmesį, kad po kojomis dažnai malasi įvairiausi pacukai, nors rimtų dėdžių ir tetų daugiau, o ausys nuolat pasiekia slaviška švarkais pasidabinusių apsauginių šnekta. Žodžiu toksai margumynas.

LOFTO teritorijoje esti visokiausių džiaugsmų ant svieto. Gali save išreikšti tepliodamas drobę (teptukų pasaulyje kolektyvinėmis festivalio dalyvių pastangomis viršų paėmė abstraktus ekspresionizmas), yra galimybė sumesti olandiškų šaškių partiją (kažkas panašaus į archajišką air hockey), pasikinkius lyną praskrieti virš festivalio teritorijos, parymot improvizuotoje dailės galerijoje, apsišopinti įvairius apdarus siūlančiose stiliaus palapinėse, pasidžiaugti milžinišku hamaku ir, galiausiai, pažiopsot tiesioginę krepšinio transliaciją. Po tokios aktyvios veiklos troškulį numalšinti tūlas gali jam siūlomais nykokais komerciniais aleliais ar kokteiliais, o jau minėti maisto kioskai už atitinkamą kainą pasirūpins, kad ir skrandis neliktų tuščias (nors, tiesą sakant, skysčiai irgi keliauja į tą patį skrandį, bet čia žmonėse taip sakoma).

Sakot užteks apie niekalus, apie muziką pasakot? Prašom! LOFTO festivalio teritorija padalyta į dvi dalis – mokamą, kur veikia 2 pagrindinės scenos ir kurion žengsi tik bilietą pagriebęs, ir nemokamą, kur baliavojama Cecho 48 rūsy ir nuo penktadienio paleidžiamoje Vilnius music weekand scenoje. Taip ir šurmuliuojama. Pagrindinės festivalio muzikinės atrakcijos, suprantama, vyksta mokamoje zonoje.

Ten festivalį kiek po aštuonių atidaro stiprūs vietiniai vario pūtikai MOOD SELLERS. Ne kartą matyti ir klausyti, kad ir tose pačiose Gatvės muzikos dienose. Bet mane dūdų garsai visados nuteikia smagiai, tad sėdžiu ir klausau. Antrieji festivalio muzikantai ­– JAMA & W. Dar vieni lietuvaičiai, apie kuriuos galbūt esat girdėję, o gal ir ne. Kad ir kaip būtų, vis tiek papasakosiu. Kai pirmą kartą juos mačiau antroje ir paskutinėje Spartakiadoje, tai buvo gyvai improvizuojančio MC Jama ir gitaristo W duetas. Šiandien šis freestyle repo duetas išaugęs iki smagų funko, džiazo ir bliuzo mišinį grojančio ansamblio su būgnais, saksu, pritariamuoju vokalu ir elektrinėmis gitaromis. Visgi pagrindine atrakcija, kaip ir buvo, yra MC Jama ir jo leksinės improvizacijos. Šiam pasirodymui įpusėjus atidaroma ir antroji, didžioji mokamos zonos scena.

O ten siaučia charizmatiškos lyderio vedina beatboxerių gauja, pasivadinusi BEATBOX FAMILY. Bumbt bumbt, prrrrrrr, čiki čiki. Chebra puikiai įvaldžiusi šį įdomų a cappella stilių ir sugeba puikiai imituoti tiek hiphopą, tiek įvairiausius elektroninės muzikos stilius. Žiūri ir mąstai, kad kolektyvas dirba darniai it koks gruzinų choras. O kai dubstepo davė! Net pikčiausia žiežula nejučia nusišypsos, t. y. aš.

Po beatboxerių abiejose scenose dar spėja pasirodyti pora sintezatorių prisotintų indie grupių, – lietuvaičiai DEEPER UPPER ir belgai GREAT MOUNTAIN FIRE, – bei bytsų kurpėjas FIREJOSÉ nuo Talino.

Ir štai, ketvirtadienio vakaro kulminacinis momentas. Lygiai 00:00 scenon žengia didžiausios festivalio žvaigždės DARKSIDE. Paspoksot į headlainerius susirinkęs nesveikai daug žmonių, milžiniškoje patalpoje tvanku it pirtyje, laša kondensatas, žmonės spaudžiasi it silkės bačkoje, jais aplipę visi pastoliai. Visa tai, kad tik pamatytų savo dievukus. Net garbingo amžiaus žilaplaukiai suplaukę pasižiūrėti, kas tie DARKSIDE per vieni. Vis dėlto turiu pasakyti, kad manęs, seno snobo, šis projektas ypatingai nežavi. Klausyti įrašai gal ir nieko kaip fonas – kaip Opus naktinė programa, kai miegančio miesto gatvėmis važiuoji naktinio Jammi vištienos sumuštinio, – bet nieko daugiau. Tad DARKSIDE pasirodymas mane domina tik vienu požiūriu – kaip šis projektas skamba gyvai.

Vietomis Nicolas Jaar ir Dave Harrington duo patraukdavo dėmesį tamsesniais goto širdžiai artimais ritmais. Apskritai, to ritmingumo gyvame pasirodyme daug daugiau nei įrašuose. Pirmasis pasirodymo gabalas nuteikė labai optimistiškai. Deja, likusi programos dalis buvo vangoka ir praėjus keturiasdešimt minučių jau darėsi nuobodu. Nusprendžiau apsisukti ir išeiti, tačiau Nicolas pranešė, kad bus grojamas paskutinis kūrinys, – kad jau taip, tai pasiliksiu iki pat galo. Finalas vėl buvo smagesnis, o pačio pasirodymo pabaigoje liaudis buvo pavaišinta ir švelnaus pobūdžio power electronics garso siena. Bendras įspūdis? Jo, kokybiškas produktas, bet sielos tikrai nesuvirpino, ypatingo dvasingumo nepajutau. Ieškote tikrai jaudinančios elektronikos? Pašnabždėsiu – Oro!Oro!, Girnų giesmės ir Oorchach.

Nors ketvirtadienio programa DARKSIDE pasirodymu kaipo ir nepasibaigė, bet kartu su nemažą susirinkusios liaudies dalimi namolio patraukiau būtent po šio išstojimo.

Tad štai tokia toji pirmoji pažintis su LOFTO festivaliu. Nebuvo taip, kad visą ketvirtadienio vakarą nuolat kaifuočiau „kaip man čia gera“. Bet nebuvo kada ir nuobodžiauti ar varnų šaudyti. Laikas festivalyje netruko prabėgti, o tai leidžia teigti, kad visgi buvo įdomu ir smagu. Gaila, kad ši pažintis buvo tokia trumpa, bet kitąmet tai jau tikrai atsibūsim visas dienas. O jūs, skaitytojai, jei svarstot, eit ar ne, tai bent nulėkit į nemokamą festivalio zoną pasimalt, kur šeštadienį Ceche 48 grajins dėmesio vertas projektas (((O))) iš Baltarusijos.