Nors balansuoju ties bankroto riba, tačiau toks dalykas kaip Nick Cave & The Bad Seeds koncertas mano prioritetuose buvo tiesiog būtinas šiemet. Kad ir per kraujus. Nors ir mačiau gyvai Nicką du kartus, tačiau po tiesiog monumentalaus „The Skeleton Tree“ albumo (kuris man yra bene geriausias Nick Cave & The Bad Seeds darbas), tiesiog neturėjau […]
U2… Niekada nebuvau šios grupės didelis gerbėjas. Muzika šiaip gera, tačiau Bono su savo ta neva tai „jautria širdimi“ Afrikos vaikams ir pan., man labiau kvepia poza, nei tikru nuoširdumu. Visą šią situaciją itin puikiai iliustruoja, anekdotine situacija virtęs, realus įvykis U2 koncerte Škotijoje, kurį jūs tikriausiai puikiai žinote (Bono lėtai ploja mirtinoje tyloje ir […]
Taigi sekantis koncertas, mano „Europe Live“ turo metu, vyko vakariniame Airijos mieste Galway. Iš Tel Avivo, per Londoną ir Dubliną, ten buvo nusibelsta dėl tokio veikėjo vardu Brian Wilson. Kas jis? Tiesiog NUOŠIRDŽIAI įduodu jums filmą-rekomendaciją, kurio pavadinimas yra „Love and Mercy“ – jei nematėte jo už praeitame Kino Pavasaryje – gaukite, pažiūrėkite. Pradėsite po […]
Apie Izraelio Jeruzalę ir, kad didžiausia tos šalies bėda yra apgavikai arabų taksistai, manau, dar paporinsiu, tad eikime prie reikalo – Radiohead koncerto Hayarkon Parke, Tel Avive.
The Tiger Liliies iki tol te-regėjau vieną vienintelį kartą. Tai buvo net prieš keturis metus vykusio, vėl gi teatro festivalio („Sirenos“), programos dalis, o į patį show ėjau, galima sakyti, aklai. Ir finale likau taip apžavėtas, jog pasiryžau dar bent kelis jų koncertus aplankyti, nes jie, kaip žinia šiurpina, nelauktai atklydusius svečius pas save, skirtingomis programomis.
Tai ką, pabudom, Kultūrnami? Pagaliau Joris pragydo? Ta prasme, jam varžtai atsisuko ar ką, kad praėjus kone pusantro mėnesio nuo renginio, tas ima ir suraito kokį ten flashbacką. Jis durnas ar ką? Kam čia įdomu bus skaitinėti apie balandžio pabaigoje Vilniuje įvykusi penktąjį „Armageddon Descends“, kone rimčiausią kasmetinį sostinės sunkiosios muzikos renginį? Ta prasme, vaikyt, […]
Na, ir sekmadienį buvo pamatyti du šokio spektakliai. Vienas kaimynų lenkų, kitas ekspresyviųjų portugalų – du visiškai skirtingo temperamento poliai. Ir, na, nieko nuostabaus, kad abu totaliai kitoniški – tiek savo atlikimu, tiek pobūdžiu, tiek, galų gale, stilistika, bei žinoma, nuotaika. Nors juose ir buvo galima aptikti bendrą humoro gaidelę, tačiau išpildymu ir šiaip įspūdžiu […]
Šeštadienio startas buvo duotas su choreografo Antono Ovčinikovo iš Ukrainos darbu „De.sinchronizacija“ Menų Spaustuvės Kišeninėje salėje. Labai smagus, mielas, jaukus ir šiltas pasirodymas. Taip, netgi tiek padlaižingų epitetų, bet jis to vertas! Šokėjas judėjo mažai, tačiau daug, trimis kalbomis (ukrainiečių, rusų ir anglų) kalbėjo ir bendravo su žiūrovais. Spektaklio tema iš ties paprasta – apie […]
Metai, kaip nemačius šiuolaikinio šokio, mane pavertė alkanu žvėrimi. Beveik kasmet lankytas AURA festivalis Kaune, praeitą rudenį nuplaukė dėl forso minoro pavadinimu „moterys“ (neverta pasitikėti jomis kažką planuojant). Telšiuose, kuriuose tenka darbuotis, kuomet lankėsi šokio kolektyvas „Aura“, kaip tyčia tą dieną / parą pirmą kartą gyvenime dirbau nuo 2-tros nakties iki 5 vakaro. Tad buvo […]
Taigi, ledinės ir džentelmenai, buvome Depeche Mode “Spirit” turo pirmame koncerte Stockholme. Turėjote iš kult.lt spamo FB, susidaryti įspūdį, kad esu smertelnas DM fanas? Tačiau. Į koncertą vykau be jaudulio šį kart. „Spirit“ albumo apžvalgą skaitėte, jis man ne itin patiko, ar, paprasčiau sakant, netgi nepatiko. Tad, kitaip nei seniau, iš koncerto nesitikėjau nieko – […]
Mūsų širdis jau kadaise pavergusi ir į Vilnių vienam pasirodymui grįžusi prancūzų grupė Nouvelle Vague, Balandžio 21 d. vėl užbūrė klausytojus žavingu, stilingu, atpalaiduojančiu ir intelektualiu pasirodymu. Salėje beaidint gerai žinomoms new wave melodijoms, įdainuotoms romantiškai, kone katiniškai žaismingai, skleidėsi neblėstantys Nouvelle Vague kerai – prisiminimai, kurie iki šiol atgyja ryškiomis šviesomis, garsais ir žiūrovų […]
Į Keistuolių Teatro retrospektyvos spektaklį „Edis Agregatas“ ėjau visiškai aklai. Absoliučiai nežinojau ką gausiu, o ir važiavau į jį labiau dėl tokio dalyko kaip „patirtis“, nei dėl kažkokio ten galimo katarsio patyrimo (prieš viską net neskaičiau anotacijos, ką šiaip esu įpratęs daryti). Nors, kita vertus, žinojau viena – Keistuolių Teatre gaunama patirtis bus absoliučiai kitokia […]