Žodžiu, į šį koncertą ėjau tingiai tikėdamasis tiesiog pasibūti. Ta prasme, nesitikėjau, kad bus kažkas ypatingo, o tepaklausysiu, kaip negausiam klausytojų būreliui, kukliai rokelį ne lietuviškai sudainuos 4 bičiukai. Rašiau Feisbuke, prieš eidamas į koncertą, kad įraše kvartetas skamba užvedančiai, bet prie to pridėti žodį „ypatingai“ – negalėjau. Tiesiog smagus, eilinis indie pop rokelis, įdainuojamas anglų kalba ir, kaip ir viskas. Bet..?
Mane žavi, kaip kaskart kulniuodama Tamston, nė nenutuokiu į kokią atmosferą mane šįsyk nuskraidins ten vykstantis koncertas ar kitoks renginys. Rodos, juk tai ta pati erdvė su ta pačia scena tarp tų pačių sienų – o kaskart vis kitoks įspūdis išlieka širdyje ir ausyse.
Seniai norėjau išbandyti operos žanrą. Tačiau vis neprisiruošdavau, arba tiesiog tingėdavau, mėnuo prieš pirkti bilietus (nes vėliau jų tiesiog nebebūna). O jei ir imti operą, tai tik Dalios Ibelhauptaitės statytą, kuriose orą drebina geriausi vokalo meistrai ir, žinoma, kostiumais fentezi pasaką kuria Juozas Statkevičius. Tačiau…
„Apšalęs“ nuo Rolando Kazlo spektaklio „Daktaras Glasas“ – iš karto stvėriau kitą teatro „Lėlė“ vaidinimą, pavadinimu „Karalius Ubu“. Per daug nesigilinau apie ką jis, o težinojau, kad jis yra suvaidintas su… Lėlėmis. Ir, taip, tai spektaklis, kuris yra skirtas suaugusiems.
Yra toks posakis Lietuvių folklore, kurį dauguma, manau, yra girdėję – „Mus sieja alus ir pergalės“. Ir būčiau kvailas, jei galvočiau, kad jūs, gerbiami skaitytojai nesupratote kodėl tokio tyro, lyriško ir sakralumu persmelkto, koncerto apžvalgą pradedu būtent taip. O viskas čia – labai paprasta.
Lietingą ir bespalvį lyg nunešioti senelio marškiniai kovo 16-osios vakarą buvau bepaskęstanti nenusakomos ir priežasties nerandančios melancholijos jūroje, kol mane netikėtai išgelbėjo vienas veiksmingiausių pastaruoju metu vartotų vaistų – klasikinės ir šiuolaikinės muzikos sintezės dozė.
Niekada nebuvau didelis teatro fanas. Tačiau pastebiu savy vykstančius pokyčius ir dabar, kaip niekada ankščiau, pradedu atrasti šią, teatro, nepakankamai pildytą nišą savyje. Prie to itin ryškiai prisidėjo čia apžvelgiamas Rolando Kazlo režisuotas spektaklis „Daktaras Glasas“, mano sužiūrėtas dar vasario mėnesį Teatre “Lėlė”.
Ganėtinai keistai išsireiškiu, tiesa? Juolab, kad „skarbonkė“, „ne ta erdvė tokiam koncertui“, „bus prastas garsas“ ir t.t. ir pan.
Žiemiškai žvarbų ir visai nepavasarišką kovo 3-iosios vakarą Tamstos klube dainuojamosios poezijos kūrėja ir atlikėja Alina Orlova savo ištikimiausiems gerbėjams pristatė debiutinio albumo „Laukinis šuo dingo“ eksliuzyvinę riboto tiražo vinilinę plokštelę.
Neįtikėtino populiarumo susilaukę Balkanakčiai, kuriuos bent kelis kartus per metus rengia Baltic Balkan, prisikviesdami įvairaus plauko svečių iš viso pasaulio, tarsi užpildė tą nišą, bet ne visai, nes elementariai, trūko gyvo skambesio ir šiek tiek daugiau dūšios. Ir štai prieš gerus metus aš atradau Rakija Klezmer Orkestar. Tikėtina, kad daugelis jūsų gal net nėra apie tokius girdėję, tad trumpai apie juos.
Vasario 23-oji pasitaikė prideramai žvarbi diena penktai „Vilkų Žiemos“ sueigai, mat skirtingai nuo kitų prieš tai buvusių šios serijos festivalių, šis įvyko ne žiemos pradžioje, o pačioje jos pabaigoje. Kitas įdomus faktas, jog jis įvyko vietoje, kuri jau yra pelniusi legendos reputaciją Lietuvos metalistų bendruomenės istorijoje ir „folklore“.
Ne patys derlingiausi 2018 metai koncertais man, bet perlų juk nereikia itin daug, kad jaustumeisi gražus ir turtingas.