“Na, kaifas tiesiog. Žiauriai geras darbas. Nėra nei vienos blankios dainos, o daug stiprumų. Yey!” – taip parašiau vienam forume, prieš kokias 3 savaites, kada pirmą kartą klausiau naujausią Golden Parazyth albumą „Long Way Home“. Sakoma, kad pirmą įspūdį sudaryt teturi vienintelę galimybę. Giedriui iš Kauno jis pavyko stiprus, o praėjus ilgesniam laiko tarpui regiu, jog tas įspūdis dar ir neapgavo. Golden Parazyth nauju darbu vėl laksto, randa tai kas yra gerai, o melomanai supdamiesi melodijose, džiaugiasi skaidrių garsų lietumi.
Aprašant šį diską, pirmiausia dėmesys krenta į tai jog tai yra „tikras“ albumas, o ne koks „pusiau“, ar šiek tiek daugiau nei EP. Štai, tarkim „Vilkduja“ naujausią kompaktinę plokštelę „Viduje“ pavarė su vos 9 trackais; kokia „Rasabasa“ leidžia vien EP pastaruoju metu; tada Mamontovas į „Dievą“ sukrovė 10 kūrinukų; tiek pat ir Palubenka į „101“. Bet tai ne bauda, o greičiau norma šiais taupymo laikais. Gi kauniečiai, kaip žinia, žmonės yra dosnūs, per rinkimus visada nubalsuoja už right ir kadangi daugelio kelias namo šiuo metu iš ties yra tolimas (Airija, Britanija, Norvegija…), tai ir stiprybės šaltinis – muzika – turi deguonį sielai palaikyti kuo ilgiau. 15 gabalų sudaro „Long Way Home“ diską, o su tiek tu gali net ir dainuoti išmokti.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=gCJefBznK4k[/youtube]
Minusai – juk smagiausia apžvalgos dalis, tiesa? Kuomet aprašinėjau M. Palubenkos albumą „No Fun in 101“, pasakojau apie pirmąją perklausą mašinoje su spalvinga kompanija, kurios metu visiems viskas iš to CD tada tiko. Gi Auksinis vaikis nuo Kauno neveltui yra parazitas. Fintas su analogiška premjera automobilyje šį kart neišdegė ir, ko gero, tik dėl vienos priežasties – specifinio vokalo. Manding, čia panašiai yra kaip su Orlova – arba tu ją dievini, arba negali pakęsti. Pas Giedrių balso tembras ir dainavimo maniera yra ant tiek, išsireiškime – specifiniai ir neapdoroti raw kalumbūrai, kad jautresniai ausiai tai rėžia klausą nelyginant teisėjo švilpukas per futbolą. „..to highest emoTION!”
Momentais tie nedašlifuoti vokaliniai piruetai, beabejo, gimdo ir žavesį, bei daro bendrą darbo vaizdą unikaliu ir savitu. Tačiau neveltui, visgi, kažkuriam interviu Parazythui buvo užduotas klausimas ar jis niekad negalvojo palankyti vokalo pamokų. Išbalansuoja jis tarp gerai ir blogai, bet gana slidžiai. Bendrai paėmus visgi dainavimo maniera charizmatiškai traukia, klausai net su pasimėgavimu, tačiau „studijinis išlyginimas“ feat. „vokalinės pamokos“ – tikrai būtų neprošal. Tobulėjimui ribų juk nėra, ane?
Nors „LWH“ darbas yra, pavadinkim – pagirtinai ilgas, bet to pasėkoje autoriai ir rizikuoja pamest kokybę dėl kiekybės. Tačiau, paradoksalu – susiklauso diskas vienu ypu, o kelionė į savo vidinius namus tuo metu – pragiedrėja, nuotaika – nusispalvina. Kalbant apie CD įpakavimą, tai jis – skurdokas. Taip, jis labai dailiai apipieštas sci-fi tematika, bet neradau joje man asmeniškai trūkusių dalykų – dainų tekstų. Juk iš ties įdomu būtų sužinot (dėmesingiau paskaičius, o ne vien tik klausant), kokie „namai“ turimi omenyje ir ar toje „kelionėje“ plaukiojama baidarėmis.
Asmeninis pasiūlymas autoriams sekančiai albumo laidai – vinilinė plokštelė su minėtais trūkstamais atributais ir pan. Kompakt-diskas juk galutinai miršta, bet minėta žavioji laikmena pastaruosius du metus išgyvena smagų atgimimą. Kas mane labiausiai žavi šiame trečiame Golden Parazyth albume, tai kad jis pulsuoja bendru spalvingu ir kvėpuot žvaliai verčiančiu pozityvu. Nuteikia optimistiškai ir neveltui išleistas pasitikti vasarai, kad ir kokia ji bebūtų. Nors visi aišku žinom, kad klausymui dažniausiai tinka melancholiška muzika, bet pagal „Long Way Home“, ne tik tūsintis gali, bet ir sėdėdamas ant taburetės rašyt tekstą ar operuot fotkes.
Žinoma, ne vienas dabar sakys, kad heppi muzika yra lygu banali muzika. Iš dalies sutinku, bet ji negalioja tai, kuri yra kurta su mintimi, rašyta iš širdies, bei dedikuota sielai. Mano manymu, viena iš meno misijų, tai teikti žmonėms viltį, džiaugsmą ir laimės akimirką. Golden Parazyth, kaip tik ir joja ant šio tamsiai rūžavo poniuko. O dar kai pasileidi visokias „Izabelle“, „Let It Out“, ar „A&B“ – melancholiją gauni kaip gerą troškintų kopūstų porciją (su bulvėmis, žinoma).
Skaičiau, jog šis albumas yra rinktinė dainų, kurios pastaruosius kelis metus skambėjo GP koncertuose. Bet laimei aš juose praktiškai nesilankiau, nes kam man tai? To pasėkoje jaučiu dabar didelį džiaugsmą, mat atradimo jausmas klausant CD – Kolumbiškas, o albumo pristatymo koncertai – įterpinėjami į vasarą. Kita vertus, kame bezpridėlas, kad Parazythas negros „Tundroj“? Atsakymą tikiuosi rasti neužilgo, nors nemanau, kad man jis yra labai reikalingas. Bus gi tų koncertų. Gyvenimas tuo juk nesibaigia.
