“Karštą dieną niekas taip nešildo sielos, kaip šaltas alus” – sakoma. Ir kaip sykis, kadangi jau pavasaris, tą vėsų vakarą mano kuprinėje šildėsi skardinė “Švyturio”. Ant drąsos – gerdamas ne alkoholinį, mąsčiau važiuodamas į Šiaulius, į koncertą. Koncertą, kuriame liejosi meilės dainos, jo metu buvo pakeista 150 kostiumų; spec. efektų, vizualizacijų ir garso buvo 1 fūra, o arenoje, žinoma, nei vienos laisvos vietos.
Industrial muzikos leidykla ir renginių organizatoriai „Autarkeia“ su direktoriumi Lashisha priešakyje, grąžina tai ko turbūt daug kas laukė kaip skolos, kurios jau nebesitikėta. Prieš 2 metus atgijo Industrial festivalis „ICETODIRON“, su ant „Mulen Ružo“ scenos lipusiais tokiais ekstremalais, kaip „Death Squad aka mk9“ iš JAV, „con-dom“ iš UK, bei Švedais „Alfarmania“, Kristian Ollson.
„Silence Family“… Kas tai? Tai susivienijimas, po kurio vėliava surinkti bene talentingiausi Lietuviškos elektroninės muzikos prodiuseriai ir atlikėjai. Tai eklektiškas kolektyvas; visi su savo charizmom, talentais ir pasiekimais. Jazzu – geidžiamiausia vokalistė, Mario Basanov ir Leonas Somovas – talentingieji prodiuseriai, Few Nolder – diskotekų liveris iš planetos „Mū“, Adomas – vienintelis pankuojantis, o Vidis – šeimynos tėtė (Jazzu citata), į kurio pareigas įeina DJvimas, įrašų kompanijos vadyba, renginių organizavimas ir t.t.
Vakar Lietuvos muzikos metalo rinkai buvo pristatytas dar vienas, bet itin retas dalykas – dainos video klipas. Šį retą džiaugsmą bei malonų akių skausmą surentė Vilniečių metalo (tiesiog – be vosokių ten death ar black priedėlių) grupė “Awakening Sun”, kuri susibūrė praėjusių metų pavasarį.
„Sala“ – tai eksperimentinės, psichodelinės, „šamaniškos“ ir, ko gero, daugiau nei vien tik muzikos projektas iš Utenos. Startavo jis (dokumentaliai) 1999 metais, kuomet buvo išleistas pirmasis self-release‘as pavadinimu „Alas“. Su laiku „Sala“ sumeistravo beveik tuziną selfrelyzų, bei keletą leidinių išleistų leidykloje „Autarkeia“. Toliau tekste – pokalbis su alas23 apie tai kuo dabar gyvena “Sala”, tai – Fieldrecording.
Pavasaris už lango jau krykštauja, o tarpatautinis kino Vilniaus festivalis „Kino Pavasaris“ – beveik taip pat. Programa su filmų aprašymais jau senai web-puslapyje, o startuoja jis šiek tiek daugiau nei už savaitės (Kovo 15-tą). Tačiau čia noriu pakalbėti ne apie patį festą, kiek apie jo „sub-folderį“, kurių „Kino Pavasaris“ turi net visus 9. Šalia „Lotynų Amerikos Dienų“ ar „Rusų Kino Savaitės“, ar tarkim reklamos festivalio „Kanų Liūtai“, mano akį kliudė skambus, bet paskutiniu numeriu įrašytas – „Eureka“. Tai 1-masis mokslinės fantastikos, mokslinių filmų populiarinimo festivalis.
Prancūzija… Paryžius… Monmartas… Romantika alsuojanti varliavalgių kalba. Joe Dassin „Et Si Tu N’existais Pas“. Alaino Prosto 1986 metų čempioniškas Monaco Grand Prix. Zenedino Zidano bankė galva į italo plaučius. Jean-Michel Jarre rekordus sumušę mega koncertai. Galima vardinti daug, ilgai ir (ne)nuobodžiai. Bet užbaigsiu sąrašą trapios mergaitės vardu ir pavarde, kuri irgi ”la française parlée“ ir yra aktorė – Audrey Tautou.
Somov su Jazzu… Jau kaip ir spėjo nusibosti? Prieš mėnesį į erdvę paleista akustinė jų dainos „Tyla“ versija buvo išjungta jau po trečdalio perklausos. Nuobodu, nebeidomu ir t.t. Nors prieš tai leisti albumai nebuvo vienas kito plagiatas – jie buvo ir geri, ir konceptualiai skirtingi (pirmasis buvo love songų rinkinys, antrasis – įvairialypis, platesnis, subtilesnis). Bet…
Kažkada šiom dienom (pagal planą turėjo būt vakar, t.y. Vasario 29-tą) visokiuose iTunes, AmazonMP3 ir pan. pasirodys debiutinis Marko Palubenkos albumas pavadinimu “No fun in 101”.
“Meditacija tai psichikos technika, pasiekti patirčiai, kuri apibūdinama kaip rami, tyli, sužadinanti budrumą, bei teikianti palaimos jausmą.” (Jevning, 1992) Tai šis koncertas kaip tik ir yra apie tai. Tik technikos jame mums, klausytojams, jokios naudoti neprireikė. Veiksmus dvasinei būsenai pakylėti, naudojo žmonės atvykę iš ten kur šilta, iš ten kur 50% tautos populiacijos gyvena mažiau nei už 1.25 dolerio per dieną, iš ten kur krantus skalauja Indijos vandenyno bangos, iš ten kur…
„Savaitgalis prasideda ketvirtadieniu, bet tik tikri raveriai tą žino.“ Gal dėl to, kad sportinius diskotekininko batus pakabinau kažkadais ant vinies, ketvirtadienį patingėjau ir likau namie nenuėjęs į „Auszra 16“. Kitą dieną skaitydamas vienas už kitą gražesnius atsiliepimus, graužiausi iki paskutinio savaitgalio atodūsio. Likusias dienas nutariau išnaudoti taip, kad klaida nesikartotų. Penktadienį – post-metalas @ XI20 (exKablys), šeštadienį – „Rebelheart“ @ Tamsta, o sekmadieniui užmerkti – meno komuna pavadinimu “ARToteka”, o joje – Argentinietis Javier Manik. Įspūdžiai stiprūs, tad nusiteik lengvam tekstui.
Niekada nebuvau “Anties” fanu. Kad ir “Foje” grupę pradėjau klausyti tuomet, kai jie paskelbė, kad skirstosi, t.y. 1997-taisiais. Vietoj „Foje“ visada klausiau „SEL“, bet ir tai viešai (kiemo draugelių būryje), juos keikdavau, sakydamas, kad tai popsas. (AC/DC ir The Beatles – va čia tai jėga!) Bet „Sąjūdis“… Na, čia jau ne tai, kad fanas buvau, bet tuometinio pilypo mažoje širdyje tam reiškiniui liepsnojo neįprastai didelė meilė.