Pirmą kartą klausau tokį Jurgos albumą, kuris palieka nevienpusį jausmą. Iš pradžių (na, standartiškai) jis man suveikė pirmo įspūdžio efektu, t.y. wow, šedevras. Melodijos nebanalios, tekstai (opti)mistiški, Leono Somovo prodiusavimas pačioj aukštumoj, na ir nepamiškime maestro Petro Geniušo.
Jurga Šeduikytė… Viena iš atlikėjų, kuri bent man sukelia pasididžiavimą, kad esu Lietuvis. Nuolat ieškanti, pataikanti į širdis, nenusipiginanti ir tuo pačiu novatoriškai eksperimentuojanti. Panašiai yra ir su gyva legenda Andriu Mamontovu. Kagis, gyvename epochoje, kai galime stebėti ir klausyti gyvai tokius istoriją rašančius atlikėjus ir nėra čia ko skustis. Juolab, kad paskutinis Jurgos albumas buvo geriausias […]
“IVTKYGYG”… Kas tai? Tai grupė, kuriai muzikos kritikai dažniausiai klijuoja kaip avangardinės etiketę. Susibūrė ji 1988 metais, tuomet kaip jaunų menininkų kurybinės išraiškos projektas. Nors grupės sudėtis nuolat kito ir buvo nekukli – visad apie pustuzinis asmenų – tačiau tokie nariai, kaip Šlipas, Makys ar Gedas pastaruosius metus buvo grupės esminiai varikliukai. Didžiausia netektis kolektyvą […]
Aną savaitgalį buvo “atidirbta” su intriguojančiais blockbusteriais, tai kaip gi nepasidalinsi gautomis patirtimis iš jų.
“Iš pradžių buvo projektas “Už tėvą”. Tada eksperimentai su avantgard elektronika, atgroti metai “Biplanuose”, pasirodymai per pjankes studentų bendrabučiuose”, – taip pradėjo interviu kultinės, legendinės ir savo satyra nemirtingos grupės kapitonas Marijus “Marukas” Bernotas. Grupė “Sportas” gimė 2001-mais metais. Sudėtys nuolat keitėsi, kaip Marukas įvardina, “penkmečiais”.
Grupę “Spiralė” ausimis pasigavau visiškai atsitiktinai. Tai buvo berods kažkuris iš “Charivari” post-rock organizuojamų koncertų, o šie bičiukai buvo vyksmo apšildantieji. Trys, jauni, su juodais auskarais, barzdom, dideliais žandais – žodžiu nors ir ne seniai, bet išvaizda išdavė jų rimtumo persmelktą vidų. O kai pradėjo grot… Sėdima pozicija netrukus tapo stovima, statiška – virto į judamą, o projektą – įsidėmėjau ateičiai.
“Avaspo” – tai nenuilstantis, nuolat besitransformuojantis, eksperimentuojantis ir… Epitetų galima klijuoti begale, tačiau neišsiplėskime. Jie yra šiuolaikinės „moderniosios“ poezijos patriarchai, kurie be to, kad rašo eiles – dar ir derina jas, tiek su įspūdingu garsu, tiek su vaizdu. Trečiojo albumo iš šio praretėjusio kolektyvo laukiau su dideliu alkiu.
Gotiškasis festivalis “DarGana” neatsitiktinai nugino į Kauną, nes paliko pačius geriausius prisiminimus ir į sielą įsigėriusius potyrius. Ekipažas važiuodamas namo, vieningai svarstė, ar bus kažkas panašaus Vilniuje? Ogi parsirado tokių drąsiųjų kelių mindžytojų atsirado.
Nepamenu kada tiksliai užkliuvau už jų, kada tas keistas jausmas mane pagavo, bet „Depechai yra Depechai“ – veikia net garsiai neištarus, jau senai. Aplankyti visi jų koncertai Lietuvoje; mp3 diskografija pakeitė 3 kompus; CD pavidalu lentynoje puikuojasi esminiai albumai. „The Singles 81-85“, „Black Celebration“, „Music for the Masses“ vinilai yra ne tik brūžinami, bet ir gerai išlaikyti pirmojo leidimo eksponatai. Žodžiu, dokumentai tokie, o faktai – panašūs.
Principas ir išgavimas yra labai paprastas, pigus bei kiekvienam įkandamas ir svarbiausia – nekenkiantis sveikatai.
Na, kaip ir ne vienam iš Jūsų, taip ir man pastarąsias dvi savaites teko mirkt pelkėje pavadinimu “Kino Pavasaris”. Gerai, bliamba, tiems vilniečiams – jie galėjo visas 230 juostas išsukt ir jose paskęst. Gi aš, Vilniuje pasirodantis tik savaitgaliais – spėjau per du sužiaumoti viso 9 juostas.
Golden Parazyth… Duetas koncertuojantis kiek įmanoma, kur kviečia ir turbūt kiek jėgos leidžia. Visų, kaip ir mano, ne kartą matytas / girdėtas, tad ką gi naujo galima pasakyt apie dar vieną “eilinį” jų koncertą? O visgi yra ką.