„Apšalęs“ nuo Rolando Kazlo spektaklio „Daktaras Glasas“ – iš karto stvėriau kitą teatro „Lėlė“ vaidinimą, pavadinimu „Karalius Ubu“. Per daug nesigilinau apie ką jis, o težinojau, kad jis yra suvaidintas su… Lėlėmis. Ir, taip, tai spektaklis, kuris yra skirtas suaugusiems.
Yra toks posakis Lietuvių folklore, kurį dauguma, manau, yra girdėję – „Mus sieja alus ir pergalės“. Ir būčiau kvailas, jei galvočiau, kad jūs, gerbiami skaitytojai nesupratote kodėl tokio tyro, lyriško ir sakralumu persmelkto, koncerto apžvalgą pradedu būtent taip. O viskas čia – labai paprasta.
Lietingą ir bespalvį lyg nunešioti senelio marškiniai kovo 16-osios vakarą buvau bepaskęstanti nenusakomos ir priežasties nerandančios melancholijos jūroje, kol mane netikėtai išgelbėjo vienas veiksmingiausių pastaruoju metu vartotų vaistų – klasikinės ir šiuolaikinės muzikos sintezės dozė.
Niekada nebuvau didelis teatro fanas. Tačiau pastebiu savy vykstančius pokyčius ir dabar, kaip niekada ankščiau, pradedu atrasti šią, teatro, nepakankamai pildytą nišą savyje. Prie to itin ryškiai prisidėjo čia apžvelgiamas Rolando Kazlo režisuotas spektaklis „Daktaras Glasas“, mano sužiūrėtas dar vasario mėnesį Teatre “Lėlė”.
Šis koncertas savo jaukia atmosfera į mano po žiemos apspangusią širdį simboliškai įleido pirmus pagaliau įsivyraujančio pavasario daigus.
Ganėtinai keistai išsireiškiu, tiesa? Juolab, kad „skarbonkė“, „ne ta erdvė tokiam koncertui“, „bus prastas garsas“ ir t.t. ir pan.
Žiemiškai žvarbų ir visai nepavasarišką kovo 3-iosios vakarą Tamstos klube dainuojamosios poezijos kūrėja ir atlikėja Alina Orlova savo ištikimiausiems gerbėjams pristatė debiutinio albumo „Laukinis šuo dingo“ eksliuzyvinę riboto tiražo vinilinę plokštelę.
Ne patys derlingiausi 2018 metai koncertais man, bet perlų juk nereikia itin daug, kad jaustumeisi gražus ir turtingas.
Beprotybė! Jei 2017 metai buvo tokie geri, kad nei į dešimtuką, nei į top-15 nebuvo galima sutilpti (išsiplėsta buvo iki top-20), tai šiemet – dar didesnė beprotybė – net 25 juostų sąrašas. Per praeitus 12 mėnesių sužiūrėjau apie 70 įvairiausių kino filmų. Kai ką populiariame kino teatre, kai ką festivaliuose, kai ką iš Netflix ir, žinoma, labai daug ką iš piratų.
Rodėsi, kad 2018-tais metais su muzika nieko labai nenutiko, tačiau paplušėjus paskutinį mėnesį prie audio kolonėlių štai sudariau tikrai stiprų 10 įrašų topą. Nuo komercinio black metalo iki nebanalaus pop, nuo ritualinės, ambientinės muzikos iki roko ir matematiškai kietos elektronikos. Kaip visada Kultūrnamyje – visko po truputį, o iš to „po truputį“ – gal kažkam kažkas gero ar šiaip neblogo.
Jei praeiti metai, žvelgiant per Kultūrnamio akinius, Lietuviškai muzikai buvo tokie stiprūs, kad virė arši kova ką dėti į paskutinę top-10 vietą, tai šiemet – kiek ramiau, nes labiau buvo klausimas ką ir kaip išdėlioti nuo 6-tos vietos. Bet vis tiek, daug geros muzikos atkrito ir, kaip pamatysit – čia, galima sakyti, nėra popso. Kurį […]
Šiemetinė Scanorama buvo itin stipri, tik gaila, kad pavyko joje man sudalyvauti labiau epizodiškai, nei kaip kadaise seniau pilnavertiškai. Šiaip ar taip, pamačiau keletą juostų, iš kurių atrinkau penkias, apie kurias štai dalinuosi savo įspūdžius.