2015 metais ba. meteorito smūgiu sudrebino Lietuviškąją muzikos sceną. Beno Aleksandravičiaus & Co. debiutinis albumas „Rasti / Pasiklysti“ ne tik laimėjo 2 MAMA nomincijas ir Juodąją Bravo statulėlę iš Lietuviškos muzikos patriarcho A. Mamontovo rankų, bet ir, tuo pačiu, pirmuoju ilgagroju išsikėlė sau labai nemenką kūrybinę kertelę. Kiek vėliau sekė 2 EP, daug sėkmingų koncertų, […]
Kas yra laimė? Mane asmeniškai šis, visur ir visų kvescionuojamas, klausimas netgi kažkiek yra įgrisęs, nes, mano nuomone, vienareikšmiško atsakymo į jį nėra ir nebus.
Viso planuojame aplankyti 5 festivalius vyksiančius Lietuvoje. Metalas, alternatyva, world music, bardai ir etno – tokių koncepcijų tai bus savaip magiški vyksmai.
Visą dieną iki Pelle Granhøj ir Šveiko Šokio Teatro spektaklio „Boléro — Extended” jaučiausi it prastame sapne.
Jei kolegei Gabrielei Ganžaitei „Septynios gražuolės“ buvo pirmasis, trijų „Auksinų scenos kryžių“ ir nac. premijos laureato, Jono Vaitkaus išvystas spektaklis, tai man – šis, pastatytas pagal Aleksandro Andrejevo pjesę.
„Septynios gražuolės“ – tai J. Vaitkaus dviejų veiksmų plastinis teatro šedevras, pastatytas pagal viduramžių Persijos (dabartinio Azerbaidžano) literatūros klasiko Nizami (Nizami Gandževi, 1140 – 1209) eiliuotą poemą. Joje pasakojama, kaip šeichas Bachramas kiekvienai iš savo septynių žmonų pastato po rūmus. Kiekviena karalystė – tai skirtingi simboliai, metaforos ir alegorijos.
Tad susipažinkite su Gintare Masteikaite. Ne tik apie visa tai, kas čia pavardinta ji pasakoja. Tačiau ir apie šiuolaikinio šokio festivalių organizavimo subtilumus, šiemetinio „ŠBŠ“ įpatingąją ir išskirtiniąją programą, bei apie tai, kad savo nuolatinėse kelionėse ji dirba kur kas daugiau, nei ofise, nors visiems atrodo kardinaliai priešingai!
Režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklį „Nuostabūs dalykai“ su Martynu Nedzinsku priešakyje mintyse įsivaizdavau tarsi tarpinį variantą tarp to, ką jau buvau mačiusi anksčiau – žinojau, kad mane pavergs jo talentas meistriškai suvaidinti visą spektrą emocijų.
Apie šį spektaklį-miuziklą-misteriją man visai netyčia leptelėjo kolegė iš Kultūrnamio Julita. Sako, – „noriu pafotkint, varom?“ Pažiūrėjau renginio aprašą – ilgas, tad permetęs akimis esmę, supratau, kad bus elektroninė bei etno muzika, vizualai ir daug pagoniškos Lietuviškos tematikos.
Žodžiu, į šį koncertą ėjau tingiai tikėdamasis tiesiog pasibūti. Ta prasme, nesitikėjau, kad bus kažkas ypatingo, o tepaklausysiu, kaip negausiam klausytojų būreliui, kukliai rokelį ne lietuviškai sudainuos 4 bičiukai. Rašiau Feisbuke, prieš eidamas į koncertą, kad įraše kvartetas skamba užvedančiai, bet prie to pridėti žodį „ypatingai“ – negalėjau. Tiesiog smagus, eilinis indie pop rokelis, įdainuojamas anglų kalba ir, kaip ir viskas. Bet..?
Mane žavi, kaip kaskart kulniuodama Tamston, nė nenutuokiu į kokią atmosferą mane šįsyk nuskraidins ten vykstantis koncertas ar kitoks renginys. Rodos, juk tai ta pati erdvė su ta pačia scena tarp tų pačių sienų – o kaskart vis kitoks įspūdis išlieka širdyje ir ausyse.
Šįkart noriu su jumis trumpai pasidalinti savo mintimis apie tris, iš pirmo žvilgsnio skirtingus, bet savaip aktualius ir prasmingus, mane sužavėjusius ir privertusius susimąstyti Kino Pavasario filmus.