Tai pirmas žmogus su kuriuo darau interviu antrą kartą. Pirmą kartą kalbinau Andrių prieš 8 metus, kuomet dirbau, tuo metu pačiame populiariausiame muzikiniame portale Lietuvoje, djscene.lt ir susirašinėjimo būdu bendravome apie elektroninę muziką (jei kam įdomu, paskaityti interviu galima čia). Bet kadangi Kult.lt profilis yra kur kas platesnis, tai ir stverta šį kart buvo kur kas išsamiau.

Andrius yra Ateistas (kaip ir jo tėvai, bei seneliai), tačiau nuolatos dainuoja apie Dievą – kodėl? Jis kadaise prasitarė Facebooke, kad “relligion is evil”, bet simpatizuoja Budizmui – kodėl? A. M. neatmeta Likimo egzistavimo faktoriaus, bet ir nemano, kad jis egzistuoja tokia forma kaip filme “Lūšnynų milijonierius”.

Man jis turėjo valandą laiko, bet sugaišinau jį beveik pusantros. Paruošta viso buvo 20 klausimų, bet gavosi… Virš 40.

Pakalbėjome apie labai, labai daug ką. Apie tai, kad jis save nuo seno regėjo kaip solo atlikėją ir tik laiko klausimas buvo kada tai įvyks. Prisiminėme 90-tuosius, kuriuose jis nemato absoliučiai jokios nostalgijos. Papasakojo jis ir kone visą “Foje” grupės mutacijos istoriją, kiekvieno grupės albumo sukūrimo subtilumus bei, kad 2018-tais mes galbūt sulauksime labai subtilaus, intymaus ir ypatingo koncertinio jo solo turo (kurio įgyvendinimui reikia virš 10 muzikantų komandos…).

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=Rf97cQ-hc8g[/youtube]

 

Sveikas! Visų pirma, su švente tave! Turiu omeny Vasario 16-tąją. Kaip atšventei ar paminėjai ją?

Ką reiškia „atšventei“? Negi sėdėjimas prie stalo ir valgymas yra šventė? Tiesiog prisimeni tuos įvykius, kurie šalies gyvenime tau buvo svarbūs, šalia to dar televizija rodo dokumentikos. Be abejo, tą dieną įvertini dar kartą kas yra ta laisvė, kad esi nepriklausomas nuo kažkieno priespaudos.

Nebuvo ten tų visų kvietimų į koncertus?

Be abejo, buvo ir šiemet, bet aš nusprendžiau nedalyvauti, nes man šventė buvo susitikti su prezidente. Mes pabendravom visiškai tokiam žmogiškam pavidale. Nors mes ir nesusitikom grynai Vasario 16-tą, bet tai įžiebė tą šventinę dvasią.

O Valentynkė kaip? Esi vienas iš tų skeptikų?

Valentinas – ne… Man Valentino diena yra kažkoks prilipdytas dalykas. Gal kažkam ir smagu, ir tai nėra blogai, kad ji yra, kažką kažkam reiškia, bet man ji… Tiesiog kiekviena diena tokia yra.

Prisiminkime dar ir prieš jau beveik tris mėnesius praūžusias šventes. Papasakok, kokios Šv. Kalėdos buvo pas tave vaikystėje, kokios Šv. Kalėdos yra dabar?

Kalėdos man „atsirado“ tik po Nepriklausomybės. Mano tėvai ir seneliai – ateistai. Aš dažniausiai irgi esu ateistas… Tiesa, seniau žmonės vis tiek švęsdavo, vaikščiodavo į bažnyčią, o kai mes išstojom iš Sovietų Sąjungos, prisijungėm prie Europos, tai natūralu, kad ją švenčiam ir toliau.

Šiaip graži šventė, bet man tai nėra katalikiška šventė. Mes visi puikiai žinome, kad jos šaknys yra kur kas gilesnės ir plačiai kalbant tai yra Saulėgrįža ir virsmas gamtoje, t. y., dienos pradeda ilgėti, o naktys trumpėti. Ir man tas momentas yra pats gražiausias. Ne religinis, o astronominis, kad mes esame visiškai su tuo susiję, esame dalis to virsmo, kuris gamtoje vyksta visą laiką. Ta šventė man turi būtent tokią prasmę.

Ar Naujuosius metus žymi kaip simbolinę kažko pradžią? Daugelis užsibrėžia kažką sau, kažką keisti, nustoti daryti arba kaip tik nuveikti. Aš pvz. pasižadėjau numesti svorį.

Yra įvairių naujų metų. Tarkim kinai švenčia, kiek žinau, vasario mėnesį, pagal mėnulio kalendorių. Baltai gi – kovo pabaigoj per lygiadienį. Turbūt natūralu, kad dauguma žmonių šią datą pasirenka kaip atskaitos tašką kažkokiai pradžiai.

Juo labiau, kad man pirmi du naujų metų mėnesiai būna tokie kada nieko nevyksta, ypač vasaris, kuris yra depresyviausias. Sausį dar iki vidurio tęsiasi ta šventinė nuotaika, bet vasaris yra drėgnas, šaltas, nykus, per kurį nesinori nieko daryti ir tiesiog lauki pavasario. Tai yra geras laikas planuoti, ką daryti ir apmąstyti ateinančius metus, susidėlioti kažkokius taškus ir pan.

Ar džiaugeisi šia Žiema, kuri buvo nors ir labai trumpa, bet iš didžiosios “Ž”? Kas tavo asmeniui artimiau – intravertiška tamsiojo sezono romantika ar vasarinio džiugesio zenitai?

Čia jau labai gražus poetiškas klausimas (šypsosi). Man labai patinka, kai žiemą būna būna daug sniego, mėlynas dangus ir saulė.

…Ir -10?

Iš tikro man labiau patinka kai būna -10, nei –3, nes prie –10 būna sausas oras, o prie -3 yra ta drėgmė, kuri skverbiasi per visur ir yra labai nemaloni.

O, vasarą man patinka naktys, kai beveik nesutemsta ir yra tas auštančios dienos momentas. Šiaip nežinau, kiekvienas sezonas turi savo momentą, kurie man gražūs.

Viename interviu teigei, kad tave muzikoje visada žavėjo gūdumas – tamsi atmosfera, egzistencinė filosofija ir gili mintis. Tačiau paskutiniai tavo muzikiniai darbai labiau šviesūs. Tamstos kūrybos evoliucija man panaši į Pink Floyd, kur kuo toliau, tuo mažiau reiškėsi aštrūs egzistenciniai lozungai, o juos keitė peizažiniai filosofiniai naratyvai.

Tai yra normalu. Būtų keista, jei žmogus visada rašytų tokius pačius kūrinius. Keičiasi amžius, keičiasi ir požiūris. Seniau buvo protestas, bet dabar supranti, kad tas protestas, tai nebe tavo darbas, tai jau naujos kartos pareiga, jiems atėjo eilė tą daryti. Tau dabar svarbūs visai kiti dalykai, nes seniau buvo aktualūs ryškūs kampai, kontrastai, savybės. Gi dabar daug įdomesni subtilūs atspalviai ir tai visiškai suprantama, tą galima matyti daugelio ilgalaikių atlikėjų kūryboje.

O ar nekilo tamstai minčių surengti kokio nors kūrybinio albumo (kaip tarkim, man labai patinkančio „Šiaurės naktis. Pusė penkių“) jubiliejinį koncertinį turą, kaip, kad mėgsta daryti kitos grupės / atlikėjai?

Taip, be abejo. Aš apie „Šiaurės naktis. Pusę penkių“ galvojau labiausiai, tačiau, kad jį atlikti… Šio albumo aranžuotės yra pakankamai prisodrintos ir komplikuotos, ir kad sugroti jį gyvai reikia didelės grupės. Mažiausiai kokių 10 žmonių kolektyvą surinkti. Aš tokią mintį turiu, nes 2018-tais metais bus 20 metų tam albumui, tad galbūt tai būtų tam tinkama proga. Šiuo metu nežinau. Galbūt dar „Kai perplauksi upę“ ar „Pabėgimas“, bet taip, ”Šiaurės naktis. Pusę penkių“ yra tas esminis mano albumas.

Vieni pirmųjų, man atrodo, tai pradėjo daryti grupė „The Cure“, išleidę koncertinį albumą, kuriame sugrojo tris savo žinomiausius diskus iš eilės. Dar buvo Peter Gabriel, kuris sugrojo „So“. Ir jei kalbant apie “Šiaurės naktis. Pusė penkių“, tai savo koncertuose iš jo dažniausiai groju tik dainą „Geležinė širdis“, nes pats albumas yra tarsi vientisas kūrinys.

„Šiaurės naktį“ įrašinėjau vienas. Ir jis man yra kaip ir vienas svarbiausių diskografijoje. Nors jame praktiškai nėra kažkokių hitų, kuriuos visi žino, nes jisai visas – vientisas kūrinys. Mes bandėm groti kelias dainas ir suprasdavom, kad kažkaip… Nežinau, supratome, kad reikia surinkti komandą ir specialiai tai atlikti.

Čia lygiai taip pat, kaip mes su grupe eilę metų bandėme groti seną „Foje“ dainą „Distancija“ ir galiausiai sugrojome prieš du metus, kai vyko mano AM+FOJE=30 koncertai. Aš pakviečiau Eugenijų Pugačiuką (kuris grojo būgnais viename iš senų grupės sąstatų), taipogi Saulių Valiukonį, be kurio saksofono partijos ta daina yra tiesiog net neįsivaizduojama. Tai tiktai tada mes ją galėjome atlikti koncerte ir ji suskambėjo, kaip pridera.

„Šiaurės naktis. Pusė penkių.“ albumas yra sudėtingas atlikti gyvai. Net kai aš jį išleidau ir buvo turas, mes grojom keturiese tada, atlikom daug dainų iš to albumo ir mes naudojom dalinę fonogramą, nes kad jį sugroti gyvai yra galybė visokių smulkių garsiukų, instrumentinių linijų, kurių keturiese niekaip negalėjome aprėpti.

Vienas vėlyviausių mano darytų interviu buvo su, manau, tau žinoma kontraversiška menininke Shaltmira. Ji iškėlė mintį, kad „gal tamsiausi žmonės neša šviesiausias žinutes, tik mes blokuojame jas, spręsdami apie knygą iš jos viršelio“. Kokie būtų tavo komentarai ties tuo?

Ne, ne, jokiu būdu ne, nepritariu tam. Gal ji neteisingai išsireiškė arba buvo ne taip išgirsta? Žmogus, kuris neša šviesias žinutes yra šviesus, bet jisai gali naudoti tamsias spalvas. Tai kalba eina apie išraiškos priemones. Man, pavyzdžiui, patinka tamsiomis spalvomis paišyti.

Čia, gal, nežinau, jeigu jūs matėt Nekrošiaus spektaklius, tai ten dominuoja juoda spalva, bet jie yra labai šviesūs. Nes jis nėra tamsus, jis yra labai šviesus žmogus. Bet jis mėgsta paišyti tamsiomis spalvomis, jis pasirenka jas kaip išraiškos priemones ir aš taipogi mėgstu taip, vėlgi kaip išraiškos priemonę, bet pirminis šaltinis turi būti šviesus.

Dažnas menininkas pasako, kad kūryba jam yra tarsi apsivalymas. Kas su tavim darosi, kai kuri?

Na, kad išliečiau kažkokį negatyvą, tai – ne. Čia būtų tas pats, kas išpilti šiukšles žmonėms ant galvų. Ne tokia mano užduotis.

Kuri, kai esi geroj būsenoj?

Ne, ne nebūtinai… Be abejo, geriausiai kuriasi, kai išgyveni kažkokį sukrėtimą. Geriausia kūryba yra tada, kai tau skauda. Tai vienareikšmiškai. Bet tai nereiškia, kad tu užkrauni savo negatyvą kitiems ant galvos. Tu pasakoji apie tai, ką tu jauti. Tu turi išgyveni jausmą ir apie tai pasakoji. Ir net nebūtinai jei tau skauda, daina turi būti apie skausmą. Tai gali būti ir toks kūrinys, kuris suteiks beprotiškai daug vilties kitiems žmonėms. Nes, jos tau pačiam reikia. Ir jos ieškodamas savyje, tu sukuri tai, kas paguodžia ir kitą.

Va va, aš kaip tik norėjau klausti, nes vienas metalo atlikėjas man kadaise interviu metu teigė, jog jis savo kūryba nori, kad kitas tarsi išgyventų jo būsenas. O va Piotras Mamonovas jam tarsi paantrino, kad savo darbais, iš savo, sakykim, kančių jis tarytum bando paguosti klausytoją, kuris nesijaustų vienišas savo bėdose.

Tai taip taip, nes žmonės kartais mano – va, liūdna, tai reikia paklausyti kažko linksmo, bet tai beveik niekada nesuveikia. Kai tau liūdna, geriau paklausyk liūdnos dainos ir tada suprasi, kad tu nesi toks vienas. Nes jei tu klausysi kažką linksmo, tavo liūdesys tik dar labiau kontrastuos ir tau bus dar liūdniau. Tai dėl to mes visi labiausiai mėgstame liūdnas dainas, nors ne dažnas tą mėgsta pripažinti, bet bent man jos labiausiai ir padeda kai būna sunku. 

Tavo dainose labai dažnai apdainuojamas Dievas. Bet tu nesi tikintysis, nes Feisbuke pas tave parašyta „Atheist“ ir skaičiau kaip teigei, kad kol tau moksliškai neįrodys, kad kažkas kažkur debesyse ten yra, tol tu ir netikėsi. Kaip paaiškintum šią priešgyną?

Ką reiškia „netikėsiu“ (sukrizena)… Tas tikėjimas, manau, pas kiekvieną žmogų yra, nes visi yra linkę kažkuo tikėti. Net didžiausi skeptikai, ir tie kažkuo tiki. Iš esmės, mes Dievo vardu vadiname viską, ko mes nesuprantame, ko mes negalime paaiškinti. Ir jeigu žiūrint plačiau – kur mokslas uždegė šviesą, ten religija atsitraukė, nors kadaise turėjo stiprias pozicijas.

Čia šiaip labai platus klausimas, net nežinau, nuo ko pradėti atsakinėti. Kodėl aš savo dainose dažnai naudoju Dievą? Na, nes juk viskame yra kažkoks pradas, galima tai pavadinti kūrybine energija. Bet tai nereiškia, kad aš galvoju apie kažkokį religijos sukūrtą Dievą, t.y., kartais aš tiesiog kalbu dainos herojaus lūpomis, kuris toje dainoje yra giliai tikintis. Ta prasme, aš kaip autorius nebūtinai esu toks pats kaip mano dainų herojus, netgi dažnai nesu toks pats.

O pats tikėjimo klausimas… Religija yra mums davusi tiek galutinių formuluočių, jog mes užmirštam, kad kartais reikia turėti savo nuomonę. Nes yra galybė religinių dogmų, kaip pavyzdžiui „Dievas yra meilė“, bet kodėl? Kodėl Dievas yra Meilė? Kodėl tai surišama? Gal tai visiškai atskiri dalykai, nesusijusios sąvokos? Kodėl vieną, sunkiai apibrėžiama savoką reikia aiškinti kita, kuri yra taip pat neapibrėžiama? Tai toks beprasmis žaidimas žodžiais, kuris lyg skamba įspūdingai, tačiau realiai nieko nepasako.

Šiaip tikėjimas ar religija man yra labai įdomi tema. Tarkim kodėl menininkai dažniausiai yra netikintys? Nes menininkai kuria iliuzijas! Ir visada jie labai gerai mato kaip religijos kuria iliuzijas.

Aš manau, kad tik pripažinęs, kad Dievo nėra, tu tada ir gali pradėti jo ieškoti. Nes taip tu turi galimybę atmesti visas tau primetamas teorijas, dogmas, religijų sukurtas tradicijas ir tada galbūt kažką atrasti. Nors aš tuo ir labai abejoju, tiesą sakant, nes tie visi „Dievas apdovanojo“, „Dievas nubaudė“ tėra mūsų proto darbo vaisius. Ne Dievas tai sukuria, bet MES jį sukuriame nuolatos, kiekvieną dieną. Ir mes kuriame Dievą pagal savo atvaizdą, o ne atvirkščiai.

Tu sakai, kad religijos yra blogos, kadaise parašei Feisbooke „Relligion is evil“.

Nesakau taip. Man jos yra nei blogos, nei geros. Tiesiog yra žmonės kuriems jų reikia, yra žmonės, kuriems tai padeda. Ir, tarkim, gali būti taip, kad žmogus nueina į kokią religinę bendruomenę, prieš tai nejautęs meilės, sakykim iš tėvų ar šiaip neturėjęs artimų, o ten atranda palaikymą. Ir tai jis palaiko Dievo išganymu. Bet realiai, kad būtum laimingas, mano nuomone, yra reikalingi kiti žmonės, ką jis iš tos religinės bendruomenės, kurioje gyven „broliai“ ir „sesės“, ir gauna. 

Bet taipogi teigei, kad simpatizuoji Budizmui.

Simpatizuoju, nes Budizmas man patinka dėl to, nes ten niekas nekalba apie Dievą. Tai yra dvasinė praktika, išsivadavimas iš savo paties proto pinklių. Aš pažįstu budistą vienuolį, kuris sako, kad jokio Dievo nėra! O ir pats Dalai Lama yra pasakęs, kad yra pats žinomiausias pasaulyje ateistas. Ir Budizmas, visai kitaip nei Krikščionybė ar Islamas, tai siekis tapti tokiu laisvu nuo proto, koks tu buvai vaikystėje, tada, kai buvai tyras. Ir beveik visi mes to siekiame visa gyvenimą – šio išsivadavimo ir nušvitimo. 

Kartą velionis Michaelas Jacksonas teigė, kad jis jaučiasi tarsi kanalas aukštesnės jėgos, per kurį ta jėga transliuoja tai, ką mes vadiname „kūrybinis vaisius“. Kitaip tariant, jis nesijautė, kad yra atsakingas už savo kūrybą, kad visa, ką jis sukūrė, nėra jo, kaip kiti sako, „sunkus darbas“ ar pan., o kad jis tėra įrankis. Na, ir šiaip Messis, kai įmuša įvartį, visada rodo pirštais į dangų…

Jo, ir tuo metu Dievas labai nekenčia kitos komandos ir jos vartininko (kvatojasi).

Tai čia yra labai graži pasaka, kuria seniau ir aš tikėjau. Tačiau mes esame visiškai atsakingi už tai, ką kuriam, ir visa tai ateina iš mūsų pasąmonės, iš mūsų kažkokių neatsekamų klodų, iš kur ir atėjo tas įkvėpimas. Bet visa tai ateina būtent iš mūsų, ar iš to ką MES patiriam ir nešiojamės savyje. 

O kodėl, tarkim, kai kurie iš žmonių tampa menininkais, kai kurie bankininkais, kiti statybininkais, ketvirti bomžais?

Į šitą klausimą vienareikšmiškai atsakyti sunku. Kiekvienas tikriausiai turi kažkokią savo „mutaciją“, kuri yra jo talentas. Kiekvienas ją turi, bet ne kiekvienas ją atveria. Nebūtinai tas talentas yra kažkokiuose globaliniuose dalykuose, nebūtinai visi turi būti matematikai ar menininkai. Yra žmonių, kurie fantastiškai tiksliai obliuoja lentą. Tad tas talentas ir yra tai, ką mes turime daryti savo gyvenime. Svarbiausia atrasti tą savybę, o tai dažnai užima laiko. Kitiems nepasiseka – jie niekada to neatranda arba neduoda darbo tai savo savybei. Mes turime ją kažkaip surasti, išgryninti ir duoti jai darbo.

Ar tiki likimu? (kaip filme „Lūšnynų milijonierius“)

(Nusijuokia) Kažkuria prasme, manau, kad yra „50 ant 50“. Yra kažkokie dalykai nulemti, bet vėlgi juos nulemia tam tikros aplinkybės, kokiose mes gyvenam. Nes viskas kas vyksta, turi savo priežastį ir savo pasekmę. Yra dalykai, kuriuos mes padarome patys, bet yra ir tokių nuo kurių mes esame 100 proc. priklausomi, tai įvairios ligos ar stichinės nelaimės, tai dėl to sakau, kad yra „fifty/fifty“.

Yra aplinkybės, kurias pasirenkame patys ir yra aplinkybės, kurios koreguoja mūsų pasirinkimus. Nes kaip sakoma: „drugelio sparno suplazdėjimas Afrikoje nulemia cunamio bangą kažkur Amerikoje“ (nusišypso). Viskas, absoliučiai visi dalykai, yra susiję – tame ir yra grožis. 

Paklausinėjau tavęs apie fundamentalias tiesas ir priešgynas. Dabar tiesiog norėčiau, kad papasakotum koks yra pasaulis, jo būties esmė ir žmogaus gyvenimo misija pagal Andrių Mamontovą?

(Sukrizena) pasijaučiau kaip Paulo Coelho…

Na, kas ta gyvenimo prasmė..? 

Darbas, žmona, vaikai…

Kiekviename gyvenimo etape ta gyvenimo prasmė būna vis kitokia. Tu augi, bręsti, žmonės keičiasi, tu jiems ankščiau atrodei vienoks, dabar tavo pasakymai jiems gali atrodyti kvaili ar atvirkščiai. Manau, jog gyvenimo prasmė yra paprasta – būti laimingu. Tada jau iš viso to seka kiti dalykai. Kad būtum laimingas, reikia realizuoti save. Kad realizuoti save, reikia atrasti tą mūsų apkalbėtą savybę ir duoti jai darbo. O visa kita… Kai tu gyveni pagal savo pašaukimą, visa kita atsiranda savaime. 

Yra dar sparnuotas posakis „Kiekvienas yra genijus, bet tik genijai tą žino.“

Matai, genijus tai terminas žmogui, kuris turi kažkokias ypatingai išskirtines savybes. Tokių žmonių yra labai mažai. Bet tai nereiškia, kad visi kiti yra blogesni. Tiesiog, jeigu savo talento žmogus neatskleidžia, užsiima kita veikla ar darbu, tai tas jo talentas pradeda siaubingai liūdėti, žmogus tada jaučiasi niekam nereikalingas, mano, jog jo gyvenimas beprasmis. Visa tai dėl to, kad neduoda darbo tai savo pagrindinei savybei. Net jei tas pats futbolininkas Messis dirbtų geriausiai pasaulyje apmokamu staliumi, jis jaustųsi siaubingai nelaimingas, nes nerealizuotų savo tikrojo – futbolininko talento. 

Kaip tu manai, kas blokuoja tą talento išsiveržimą ar jo stabdymą kiekviename iš mūsų?

Mes patys ir visuomenės sukurti požiūriai, šabloninis mąstymas, stereotipai. Tėvai nuo mažens savo vaikui pastoviai kala į galvą, kad tu turi būtinai baigti mokslus ir būti koks nors vadybininkas, teisininkas ar medikas ir tik tada tu būsi laimingas. Daugelis tam pasiduoda. Retas, kuris drįsta tam pasipriešinti ir eiti savo keliu. Tai aplinkos primetamas modelis, kurio mes nedrįstame nusimesti. Vėliau ir patys savo prote susikuriame sau ribas, kad va čia gal negalima taip daryti. Tarkim, aš labai mėgstu muziką, bet „neapsimoka būti muzikantu, nes muzikantai nieko neuždirba“. 

Mano pats mylimiausias tavo kūrybos albumas yra „Kai perplauksi upę“. O daina, ar tiksliau dvi dainos tai – „Tolyn nuo tavęs“ ir „Paskutinė diena“. Tad pasakok! Pamenu, kaip kažkada po Bravo apdovanojimų, kai tavęs paklausė ar džiaugiesi apdovanojimais, sakei, kad labiausiai norėjai gauti apdovanojimą už metų albumą…

Jo, šitas albumas yra mums labai brangus, nes tai vienintelis „Foje“ albumas, prie kurio 100% dirbo visa grupė. Nes, tarkim, „1982“ mes didžiaja dalimi įrašėme su A. Lukošiumi. Beveik visas albumas „Vandenyje“ pirmiausia buvo mano vieno namie įrašytas, o tada tik atkartotas studijoje su kai kuriais grupės nariais. Pavyzdžiui – dainą „Nieko panašaus“ mes įrašėm dviese su A. Kriščiūnu. Ir mano solinis albumas „Beribiam danguje“, kurį mes įrašėm kartu su Arnoldu, yra lygiai toks pat „Foje“ albumas kaip ir „1982”. Tad “Kai perplauksi upę“, galima sakyti, buvo iš tikro paskutinis „Foje“ albumas. Ir po jo jau prasidėjo, nežinau, nesutarimai… Tad tas albumas ir jo vykęs turas buvo kaip ir svarbiausias grupės tarpsnis. 

O jeigu ne paslaptis, kas gali būti per nesutarimai grupėje, kuri gyvuoja ~15 metų? Gal dėl to, kad, pavyzdžiui, kiti piktnaudžiavo alkoholiu, o tu ne?

Ne… Ne dėl to. O dėl to, kad grupė susidurdavo su tam tikrais iššūkiais… Pradžioj buvom aš, Arnoldas Lukošius ir Darius Tarasevičius – trise grojom, ir tada prisijungė Algirdas Kriščiūnas. Tuomet Darius išėjo į kariuomenę, o Algis išvažiavo mokytis į Kauną, tad mes su Lukošiumi suradom naujus muzikantus: Romą Raidnį, Eugenijų Pugačiuką, Saulių Valiukonį, Darių Buroką…

Po to mes išėjome į kariuomenę, tada grįžom – tad visą laiką vyko nuolatinė žmonių kaita. Ir šitas paskutinis sąstatas – Mamontovas, Lukošius, Kriščiūnas ir Burokas, nuo 1992 metų iki 1997 metų, t.y., 5 metus, – tai yra ilgiausiai nesikeitęs grupės „Foje“ sąstatas. Ir kai kartu būni, kažką darai, atsiranda trintis. Ir ji tarp mūsų atsirado po to, kai aš išleidau savo pirmą solinį albumą „Pabėgimas“.

1995-tais  išleidom albumą „Kai perplauksi upę“, leidomės į didžiulį turą po visą Lietuvą ir, nežinau, – 40 koncertų, Lietuvos mąsteliais ne tik šiais, bet ir tais laikais buvo daug. Po to aš išleidau solinį albumą „Pabėgimas“, nes visada norėjau kažką įrašyti pats, vienas. Manau nuo to prasidėjo „Foje“ pabaiga.

Jis nebuvo pagrindinė, vienintelė priežastis, bet, grupės nariams toks mano žingsnis labai nepatiko. Buvo taip, kad jie nieko nepasakė (šypteli), apie šitą albumą. Nei vienas nepasakė nei vieno žodžio. Tas man bylojo, kad jie dėl to pyko, gal net stipriai.

Bet, toks yra mano kelias. Visada stengiausi, turėjau viziją – būti solo atlikėjas. Ir šią viziją regėjau seniai, ko gero, nuo „Foje“ albumo „Gali skambėti keistai“. Jame yra kelios dainos, kurias įrašiau vienas. Ir tai praktiškai yra pirmas mano solinis albumas. Nors Darius Burokas groja beveik visose dainose, vis tiek visas likęs darbas – aranžuotės ir pan. – buvo mano.

Aš visada žavėjausi tais atlikėjais, kurie vieni įrašo albumą. Tais laikais buvo toks garsus multiinstrumentalistas Mike Oldfield, kuris vienas pirmųjų pop muzikos istorijoje viską įrašinėdavo vienas. Arba Jean-Michel Jarre – elektroninės muzikos atlikėjas. Mane visada imponavo ta idėja, kad vienas žmogus sugroja pats visais instrumentais.

Žinoma, po „Foje“ iširimo aš būtent taip ir įrašiau albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“… 

…Ir įtariu reikėjo tam užsidaryti studijoje ne vienam mėnesiui?

Aš praleidau daug laiko studijoj… Labai ilgai rašiau dainas, nuosekliai tobulinau kiekvieną žodį. Paskui ilgai, ilgai, gerą pusmetį, kai prasidėjo ir tęsėsi „Hamleto“ gastrolės ir mes važinėjom po visą pasaulį. Aš rinkau garsus, įrašinėjau juos įvairių miestų gatvėse: gatvės muzikantus, tramvajų durų trinktelėjimus ir t.t. Rinkau juos albumo garsiniam dizainui. O po to užsidariau studijoje Mažosiose Lapėse kokiems geriems keliems mėnesiams. Būdavo, išvažiuoji savaitei, savaitgaliui grįžti, ir pusantro ar du mėnesius taip. Esu labai dėkingas už tai Aurelijui Silkiniui, kuris man suteikė tokias kūrybines sąlygas.

Paskui tą albumą mes suvedėm Kaune, bet man nepatiko skambesys, tad galutinis to albumo suvedimas buvo padarytas Vilniuje, radijo stoties M-1 įrašų studijoje. Aš labai priekabiai žiūrėjau į viską, tai jis ir gavosi toks visiškai kitoks.

Plius jis yra pilnas tų tų nuotaikų, kurios buvo „Hamleto“ spektaklyje: kai rašiau tas dainas, vyko intensyvios repeticijos, kelios dainos gimė vėliau, kai prasidėjo pasaulinės gastrolės. Per mėnesį keliaudavau du-tris kartus į skirtingas šalis. Grįždavau namo, savaitė namie, ir vėl išvažiuoji. Tos dainos labai susijusios su „Hamletu“, patyrimais, Šekspyro tekstais ir pan… 

Kuris filosofas ar literato tezė, ar išminčio mintis tau, jei ne padarė didelę įtaką, tai įstrigo giliai į širdį? Kaip pavyzdį, galiu pasakyti, jog man tokia yra Eriko Maria Remarko mintis apie filosofines knygas ir nuplikimo vyrams priešnuodžius. Jis romane „Juodasis obeliskas“ teigė, kad jei būtų parašyta tokia filosofinė knyga, kuri būtų „Tas Raktas“ į žmogaus laimę, visas kitas būtų galima sudeginti. Bet jos tokios nėra! Visos yra kaip apie plaukų atauginimą – realiai neveikiančios, o sakančios, kad yra pačios geriausios. Pasidalinki savąja.

Na, taip taip, jei būtų ta viena, tai žmonės būtų visi vienodi…

Šiaip, filosofija, kuri padėjo man praktiškai, mane surado, kai tarnavau kariuomenėje. Klasiokė man atsiuntė knygą. Tai buvo senovės filosofo Epikteto raštai. Jis yra Stoikų filosofijos pradininkas, kuris kalba apie tai, kad reikia jaudintis dėl dalykų, kurie nuo mūsų priklauso, ir visiškai nesijaudinti dėl tų, kurie nuo mūsų nepriklauso. Tad tos mintys, būnant ne visada draugiškoje Sovietų armijos atmosferoje, kur sąlygos kartais buvo tokios, kurias tiesiog reikdavo iškęsti, toks požiūris labai padėjo praktiškai. Ir aš jo nepamiršau iki dabar.

Mes jaudinamės kai iš mūsų pavagia piniginę, nors tai nuo mūsų nepriklauso, bet nesijaudiname dėl to, kas nuo mūsų priklauso. Pavyzdžiui, kai reikia skirti dėmesį kitam žmogui, tai mes kažkodėl užmirštame dėl to jaudintis, o jaudinamės dėl to, kas ne mūsų galioj. 

Šiek tiek pakeiskime temą. Buvo Sausio 13-toji. Buvo nuotrauka su keturiais berniukais prie seimo. Išsiaiškino žurnalistė, kas jie tokie. Sužinojo, kad vienas iš jų yra legendinis Gavrošas, kuris… Ar pažinojai jį?

Ne, nepažinojau. Matydavau jį, bet nesu su juo susidūręs. Tiesiog žinojau, kad toks yra. Aš daugiau bendravau su pirmaisiais Vilniaus pankais – Atsuktuvu ir Varvekliu. 

Ką gero galėtum papasakoti apie užklasinę veiklą su jais?

Buvo labai smagu, labai smagu… Mes sėdėdavom pas Atsuktuvą rūsy, į svečius ateidavo Jurga Ivanauskaitė, mes jungdavom magnetofoną, įrašinėdavom kažkokią avangardinę muziką… Tai buvo visiškai bohemiškas gyvenimo būdas (nusišypso). 

Kaip atsimeni tuos visus 90-tųjų laikus, kada viskas buvo visai kitaip nei dabar – su daug daug magijos ir paslapties visame kame…

…Taip pat nebuvo pinigų, maisto, šilto vandens (sukrizena – aut. past.), radiatoriai nešildė žiemą… 

…kada Bravo apdovanojimai buvo tarsi Holivudas (kaip minėjo Rosita iš „Junior“)…

Na, jie nebuvo Holivudas, tačiau buvo kažkokie labiau Tikri. Bent jau dabar taip atrodo. 

…kada MTV grojo Muziką ir kariavo ne tik reiveriai su urlaganais, bet ir Foje gerbėjai su „celofanais“? Tad kaip atsimeni tuos laikus?

Na, tai tiesiog nostalgija. Tai neatrodė taip romantiška, kaip tu pasakoji dabar. Buvo pakankamai slogu, depresyvu, nyku. Ypač po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, t. y., 1992-ųjų metų žiemą. Pusę šviestuvų gatvėse nešvietė, šilto vandens kartais nebuvo, o žiema buvo labai šalta.

Pamenu, koncertavom – Jonavoje. Po koncerto – tai buvo vasarį – atvažiavom į viešbutį, o ten nešildo, duše tik šaltas vanduo, lauke -20C… Tai visai ne romantiška. Nešvari patalynė. Tada norėjosi tik vieno – kad greičiau išsivalytų viskas.

Ir po to – 1992-ųjų vasara, 93-ieji – pradėjo šviesėti viskas. 

O, atmetant tuos visus buitinius dalykus dvasinis gyvenimas nebuvo kitoks?

Ne… Nebuvo kitoks.

Matai, mes visada romantizuojam praeitį, kažkokius įspūdžius, o neatsimenam detalių. O kai mes esame dabarty, mes daugiau matom jos detales. Ir sakom: “O, ankščiau buvo gerai, dabar jau nebe tas”… Bet taip nėra. Tai vėlgi, protas sukuria tokį paveikslą. Man dabar labiau patinka negu tada. Vilnius yra šimtus kartų gražesnis, žmonės geresni, daugiau šypsosi, mandagesni… 

…nesimuša gatvėse…

…Būdavo rajonai į kuriuos tiesiog buvo baisu eiti! Koks Žvėrynas garsėjo kaip chuliganų irštva, kur iš tavęs gatvėje pinigus galėjo atimti, ypač jeigu tu esi vaikas. Dabar taip nėra ir dėl to labai džiaugiuosi.

Ypatingas laikas buvo, jei jau kalbėti apie tas nuotaikas, tai 1989-ųjų metų vasara, kada įvyko Roko Maršas… Va, čia buvo tas momentas, kada gatvėje, Gedimino prospekte galėdavai pamatyti einantį žmogų… kuris neša trispalvę. Tiesiog. Be jokios specialios priežasties ir su visais sveikindamasis. Tai va tai ir yra tas momentas, 89-tieji, kada vyko Baltijos Kelias. Tai buvo to taikaus pasipriešinimo laikas, nes po to 1990-ieji ir 91-ieji buvo įtempto pasipriešinimo laikas: Televizijos bokštas, Seimo, Spaudos Rūmų apgultys…

Ir aš buvau tų 1989-ųjų metų vasarą Vingio pake, kur begalybė žmonių, kalbėjo Vytautas Landsbergis,  Sąjūdžio dalyviai, kur pirmą kartą garsai buvo tariami žodžiai “Lietuva, laisvė, nepriklausomybė”. Tai buvo TAS metas. O 1992-tieji buvo depresija. Atsirado daug nusikalstamų gaujų, sprogdindavo automobilius, buvo baisus, nesaugus laikas. Restoranai, kur sėdėdavo tik tie nusikaltėlių smogikų veidais ir darydavo, ką nori. Ten būdavo baisu užeiti, nes tikrai galėdavai nukentėti. Dabar taip nėra ir tai yra didelis žingsnis, kurį mes padarėme per istoriškai trumpą laiką.

Ką manai apie pastaruoju metu bene didžiausią krizę išgyvenantį ir pažeminimą ketvirtadienį Danijoje patyrusį klubo Manchester United žaidimą ir jame slypinčią problemą? Kaip manai „kame replės“?

Aš apie futbolą nenusimanau absoliučiai nieko… (krizena). Vaikystėje žaidžiau, bet kai įsimušiau į savo vartus, nebežaidžiu (krizena). 

Koks paskutinis filmas, kurį tu matei, tave kažkuo ypatingai nustebino?

Nežinau, ar žodis „nustebino“ yra tinkantis. Filmas arba paliečia arba ne. Gali nustebinti, bet nepaliesti tavęs. Neseniai, privačioje peržiūroje, mačiau dar nebaigtą Donato Ulvydo filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ versiją. Buvo tas jausmas, kad senas, geras, tradicinis lietuviškas kinematografas sugrįžo. Filmas ekranus pasieks tik kitų metų vasarį, tačiau laukiu premjeros. Labai smalsu, kaip atrodys galutinis montažas ir įgarsinimas. 

Ar yra dar pas tave grupės ir atlikėjai tokie, kuriuos dar būtinai norėtum pamatyti gyvai ir ištarti sparnuotą frazę „dabar jau galima ir ramiai numirti“?

Norėčiau pamatyti Leonardą Coheną. Davidą Bowie, deja, nebespėjau. Bet ir Leonardo greičiausiai nebepamatysiu, nes, vargu, ar jis leisis į turą – jam jau greit 82. 

R. Waterso “Sienoj” buvai?

Deja, neturėjau galimybių ir nebuvau. Taip, Watersas yra iš tų grandų, kuriuos verta pamatyti. 

Buvo gi kino teatre “The Wall Live”.

Ruošiuosi pirkti DVD.

Mačiau Peter Gabriel du kartus – 2002-ais Čikagoje ir užpernai Vilniuje. Labai įspūdinga. Nuostabios dainos, pritrenkiantis atlikėjas, fantastiškas koncertas. Privaloma pamatyti visiems. 

…Aha, pasaka.

Taip, aukščiausio lygio atlikimas, išpildymas, muzika – viskas. Dabar neseniai perskaičiau, kad Stingas ir Peteris Gabrielis rengia bendrą turą… Labai įdomu, labai įdomu. Jie yra pasaulinės populiariosios muzikos elito elitas. Stingą gali lyginti tik su Peteriu Gabrieliu, o Gabrielį su Stingu. 

O iš tų visų, kur dabar atveža – Janet Jackson, Iron Maiden – ne?

Ne, Janet Jackson – ne. „Iron Maiden“ tai mano dukra labiau yra fanė. Bet aš tikrai eisiu į “Muse”.

Iš to, kas Lietuvoj koncertavo, labiausiai patiko „Rammstein“ – žiūrėjau visus tris kartus. Dar nepamirštu Justin Sullivan – „New Model Army” vokalisto – jis buvo kokiais 2002-aisiais metais, kuomet Dovydas Bluvšteinas kažkaip jį prisikalbino pagroti dabar nebeegzistuojančiame „Muzikiniame angare“. Jis grojo pustuštei salei… FANTASTIŠKAS koncertas. Nuostabus, tikras atlikėjas, puikios dainos… Ir mes visi, kurie atėjom, (buvo daug laisvos vietos) galėjom laisvai sėdėti ant grindų. Tai buvo vienas iš tų įspūdingiausių koncertų kuriuos atsimenu.

Dar mačiau „Electric Light Orchestra“ 2014-tais metais Hyde Parke, Londone. Tai buvo ta akimirka, kada visos mano paauglystės, vaikystės ir kokios nori svajonės išsipildė su kaupu.

Labai patiko ir „Dead Can Dance“ Operos ir Baleto Teatre Rygoje. Tai tiesiog buvo pasakiškas koncertas. Bijau, kad tuoj užknisiu jus savo aikčiojimais (juokiasi). 

Na, ir paskutinis klausimas: gal alaus?

 

BLITZ:

1. Vandenyje (nebūtinai ežere) ar pusnyje (po pirties)? Vandenyje.
2. Rukola ar daigintos sėmkės? Kartu.
3. Norai ar tai ką jauti? Ką jauti.
4. Gėlės kvapas ar gyvenimo skonis? Espresso kava Romoje.
5. Pinigai ar seksas? Tai nėra priešingybės.
6. Drum‘n‘bass ar Rock‘n‘roll? Drum’n’Bass.
7. Maris Martinsons ar Eimuntas Nekrošius? Nekorektiškas klausimas.
8. Peter Gabriel ar Jeff Lynne? Jeff Lynne.
9. „Kai perplauksi upę” ar „Šiaurės Natis. Pusė penkių”? Šiaurės Naktis. Pusė Penkių.
10. „Foje“ ar „Hamletas“? Man tai neatskiriama.