Andriaus Mamontovo reikia pasiilgti? Na, kai esi atlankęs, aprašęs, apfotografavęs, o jaunomis dienomis ir ašaromis aplaistęs nesuskaičiuojamą kiekį jo koncertų, manau, kad taip. Taip jau gavosi, kad į paskutinįjį, į kurį turėjau eiti, mano buvo nenueita. O ir tai buvo gana seniai bei, kaip draugai vėliau pasakojo – vienas geriausių metų ir Andriaus koncertų (kalbu pie AM50 šou, praeitamet nugriaudėjusį Siemens Arenoje). Guns‘n‘Roses Taline, jūs sakote? Aš atsakau – „Šiaurės Naktis. Pusė Penkių“ Valdovų Rūmuose. Kodėl? Be, gan ilgų, asmeninių sentimentų, atleiskite, žemiau esančiame tekste – nebus apsieita.

Kuomet prieš 2 metus „Vegafe” kavinėje interviu metu užklausiau Andriaus, ar jis nenorėtų padaryti kokio nors legendinio savo albumo išskirtinio koncerto ar turo, užvedėme gan ilgą, išsišakojusį diskursą apie tai, kad jis mąsto ties tuo teigiamai, nes jį kadaise sužavėjo pirmieji, pasak jo, taip padarę The Cure, bei, neseniai kultinį albumą „So“ atlikęs, Peteris Gabrielis.  Andrius prasitarė, kad svarsto tokį variantą ir kaip tik 2018 metams. Ką gi, „Ačiū Dievui už Andrių Mamontovą“, kaip kažkas šuktelėjo koncerto metu, nes jis tą padarė. Ir, ohoho, kaip.

„Šiaurės Naktis. Pusė Penkių“. Kuomet AM pasakojo apie galimus planus ateinantiems metams, teigė, kad norint sugroti šį monumentalų darbą reikia ištiso orkestro – ne tiesiogine prasme, kas įdomiausia. Kaip pavyzdį, jis pasidalino prisiminimais apie dar 1998-tais vykusį albumo pristatymo koncertinį turą, kuriame jiems itin sunkiai sekėsi atlikti šį opusą: „naudojome daug dalinės fonogramos, grodami keturiese. Tad, kad sugroti šį albumą kaip priklauso, reikia bant 10 žmonių kolektyvo.“

Andriui, beje, „Šiaurės Naktis. Pusė Penkių“ yra pats svarbiausias kūrinys iš visko ką jis yra sukūręs. Aplenkiantis ne tik mano, bet ir daugelio kitų melomanų itin garbinamą ir bene geriausią visų laikų Lietuviškos muzikinės scenos albumų „Kai perplauksi upe“. Ir to, pasak jo, neįtakoja faktorius, kad iš šio epiško opuso gal tik dvi ar trys dainos yra hitinės – „Geležinė širdis“, „Į tavo rankas“ ir „Vakar naktį“ (pastarajai, beje, yra susuktas labai originalus vaizdo klipas).

Šį albumą aš pats atradau tik gal prieš kokius 10 metų. Tais laikais, kai vyko albumo pristatymo pasirodymas,  gimtojo miesto kultiniame klube „Tornado“ – nebuvau. Kodėl? Nes pasirodė tuomet man šešiolikiniui, kad po Foje Andrius jau nebe tas, o ir albumas „kažkaip be hitų“… (tai yra kažkur girdėta, tiesa? Tie visi vaikiški virkavimai „muzikos gerbėjų“, kad Foje yra jėga, gi štai Andriaus solo kūryba jau ne).

Valdovų Rūmai. Ne „bent 10 žmonių ansamblis“, o visas simfoninis orkestras. Dėl šio koncerto net nutariau mokėti už Guns‘n‘Roses bilietą Osle ketvirtadienį, nei, pirmadieniop vykti į Taliną su galima akreditacija (mhm, ne piniguose laimė).

Koncerto startas, žinoma, su pirmuoju albumo kūriniu „Geležinė širdis“. Deja, per jį, kaip ir per sekančias dvi, t.y. „Ten“, bei titulinę albumo dainą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“, buvau užsiėmęs fotografavimo procesu ir „garsų negirdėjau“.

Prisėdęs prie pat scenos ant betono – kas, kad su kostiuminėmis kelnėmis (sielos šventei ir atitinkama apranga), galop klausau ketvirą „Šiaurės naktis. Pusę penkių“ numerį „Į tavo rankas“ – vieną giliausių AM sukurtų baladžių. Bei po to sekusi „Ugnis ligi dangaus“ – tarsi diktatuoja tą visos mistiškos dienos ir vakaro atmosferą, kuomet buvo baiminamasi lietaus, tačiau jo, kaip ir giedro dangaus – nebuvo. Ne auksu tviskančios žvaigždės danguje, o tarsi grėsmės atmosfera, kuomet jauti viduje, tarytum, nuolatinį vidinį įsitempimą ar, greičiau, pasitempimą, susitelkimą ir susikaupimą. Aukščiausias dėmesys tam kas žaižaruoja ir skamba ant scenos. Žinant, kad dalyvauji, matai ir klausai kai ką, kas yra unikalu ir išgyventi įmanoma būnant tik „čia“ ir tik „dabar“. Vieną vienintelį kartą.

Vadovavo viskam su burtų lazdele ir žydrai tviskančiu iPadu maestro Modestas Pitrėnas, gi šalia jo – galybė išskirtinių sprendimų ir akcentų koncerto metu. Originaliai, šeštoji albumo daina „Kiek laiko liko mums?“ 1998-taisiais buvo įgiedota Sati, tad buvo įdomu kas bus tas kitas žmogus, turintis tokį pat tyrą, beveik falcetinį balsą. Baltoje šviesoje paskendusi tą išpildė Raminta Bjelle Naujanytė.

„Trys“ – sekanti po „Kiek laiko liko mums?“ yra viena depresyviausių Andriaus kūrybos dainų teksto ir garso sinergijos prasme, kuriame apdainuojamos tokios paradigmos, kaip mamos, gimusios dukros ir, tiek fizinės, tiek dvasinės mirties tragizmai. O tada… „Vakar naktį“. Kūrinys, kuris yra mano bene pats mylimiausias Andriaus sukurtas darbas ir net ne ypatingai, o laukiau jo, tiesiogine to žodžio prasme, kruvinai. Ir koks išskirtinumas – magiškąją violončelės solo partiją atliko muzikantė Elena Daunytė, kuri griežė ją… Valdovų Rūmų balkone.

Teatrališką ir kupiną netikėtų atlikimo sprendimų reginį finalizuoja „Ta pati diena“ ir instrumentinis, varpų gaudesiais praturtintas, „Ciuricho varpai“. Nutilus kulminaciniams garsams Andrius Mamontovas prakalboje akcentuoja, kad tai ne šiaip koncertas, o didelis ir daugybės kūrybinių resursų pareikalavęs komandinis darbas ir pristato visus prie to prisidėjusius.

Galutinai pasibaigus „pagrindinei dalei“ sekė, mano nuomone, labai teisingai parinkti žinomiausių AM kūrybinių hitų, tokių kaip „Krantas“, „Saulės  miestas“, žinoma ir „Laužo šviesa“ atlikimas. Nes juk kada kitą kartą bus dar galima ar, greičiau, neįmanoma bus, išgirsti žinomus hitus tokiu išskritiniu skambesiu, tokioje erdvėje, tokioje magijos persmelktoje tvankios vasariškos nakties atmosferoje. Be to, po gilios meditacijos pasišokti pagal „Kitoks pasaulis“, kuris sukėlė visus nuo kėdžių atlošų, buvo tiesiog daugiau nei nuostabus akordas skambiai ir šventiškai užbaigti vakarą. Su net du kartus sugriežta „Geltona Žalia Raudona“ (duoklė Lietuvos šimtmečiui!).

Kaip buvo galima susidaryti įspūdį – koncertas nebuvo filmuojamas. Tačiau, kiek žinau, buvo padaryti garso pavidalo įrašymo darbai. Tad visiems praleidusiems šį, tikrai, kad net ne išskirtinį, o analogų neturintį renginį – bent tai bus paguoda. Gi aš asmeniškai lauksiu šio koncerto įrašo leidinio lygiai taip pat kruvinai, kaip laukiau koncerto metu kūrinio „Vakar naktį“. Kurį prašydavau, kad sugrotų koncertuose Andrius, bet iš tų visų ~100 aplankytų koncertų – nei karto troškulys nebuvo numalšintas. Kol galop svaja išsipildė.

Ačiū Dievui už Andriu Mamontovą.