Stefano Musso – tai ambient muzikos kūrėjas iš Italijos, žinomas ALIO DIE pseudonimu ir savo kūryba svaiginantis melomanus jau beveik tris dešimtmečius. Jis po dviejų savaičių surengs gyvą pasirodymą festivalyje Mėnuo Juodaragis, Dūburio ežero saloje.
Nutariau, iš viso spalvingo MJR programinio sąrašo, pakalbinti būtent jį, nes savo laiku, gana smarkiai klausiau jo kūrybos. Ir iš ties vertėjo tą daryti, nes Stefano – įdomi, labai inteligentiška ir šviesi asmenybė.
Interviu jis atskleidžia kaip, kada jis pradėjo savo muzikinę kelionę; papasakojo apie ambient muzikos misiją ir jo kūrybos skleidžiamą galią; pasakė kaip, pagal jį, galima atskirti „tikrą“ muziką nuo bevertės; papasakojo kaip ambient atlikėjui galima prasigyventi ir… Kad psycho-aktyvi patirtis yra neatsiejama jo metafizinės asmenybės dalis.
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=J-8PFuGyHq0[/youtube]
Sveikas gyvas, Stafano! Kaip gyvenimas? Kur dabar esi? Ką matai per savo langą (jei toks pas tave yra)?
Sveikas, Martynai. Gamta, gamta, gamta dabar, nes juk vasara. Per savo langą girdžiu cikadas, o vaizdas pro jį tiesiog nuostabus – kalnai su daugybę įvairiausių medžių ir miškai, miškai, miškai….
Prieš ~15 metų viename internetiniame forume (ore.lt – aut.past.), pamenu, užklausiau tionykščių: gal galit parekomenduoti man gero ambiento? Ir šalia Cliff Martinez, Brian Eno, Aphex Twino jie paminėjo ir ALIO DIE. Mano klausimas: kaip, kada ir nuo ko tu pradėjai pažintį su muzika?
Tiesiog klausiau jos daug. Vėliau pradėjau gilintis į aplinkos garsus ir nusipirkau samplerį. Mane ypač žavėjo natūralūs garsai, nes aš itin mėgau žvejoti mažose upėse, kalnuose. Ten išgirsdavau daug paukščių, įvairiausių gyvūnų, bei vandens keliamas simfonijas. Su laiku patyriau, kad visa ši floros ir faunos skleidžiama „muzika“ yra labai atpalaiduojanti ir netgi gali sukelti meditacines būsenas.
Šalimais to, mano po ranka turima technika buvo itin paprasta – DAT recorderis, keturių takelių juostinis įrašytuvas, multi-effect aparatas, mikšeris, bei sampleris. Po kurio laiko mano pirmi eksperimentai man pasidarė verti dėmesio ir aš juos įrašiau į juostas. Dabar juos galima rasti CD formatu, kurie yra užvadinti “Sit Tibi Terra Levis / Introspective”.
Kaip ir kada gimė ALIO DIE? Žinau ne vieną dark ambient / industrial atlikėją, kuris jaunystėje buvo metalistas. O gal tu svajojai būti astronautu?
Tai įvyko vėlyvais 80-taisiais, kada aš pradėjau eksperimentuoti su garsais. Mane tada žavėjo new-wave‘as, elektroninė ir industrial muzika. Aš gana ilgai ieškojau sau artimo skambesio… Ar vaikystėje svajojau būti astronautu? Psychonautu, greičiau!
Ar tu skirstai muziką į „true“ ir „ne true“? Na, popsas – š**as, o va undergroundas – jėga?
Manau, bet kurią muziką, nepriklausomai – pop ar underground, galima įrėminti į tavo paminėtus epitetus. Tačiau, kad komercinė muzika turi visai kitokią „paskirtį“ – tai faktas. Įdomu ar ji gali gimti su tikra aistra ir išjaustu garsu, kaip tu manai?
Sekantis klausimas yra kiek surištas su prieš tai ėjusiu. Iki visagalio Feisbuko atsiradimo, tarp pop ir undergroundo buvo labai aiški takoskyra. Buvo raiškus sub-kultūrinis susiskirstymas. Turėjome kultinių ir okultinių atlikėjų. Galų gale toks dalykas kaip „magija“ egzistavo. Bet dabar… Vienas legendinis Lietuvos melomanas (Dovydas Bluvšteinas – aut.past.), viename interviu, labai gerai išsireiškė, jog seniau muzika turėjo sakralinį krūvį, ji tarnavo kaip šviečiamasis įrankis, o šiais laikais ji tapo tiesiog eiliniu fonu. Kokios tavo mintys ties tuo?
Kiekvienoje epochoje ar muzikiniame stiliuje galima rasti įkvepiančios ir nuostabios muzikos ar kompozitorių. Gi muzikinė pajauta visada yra ir buvo asmeninis dalykas – tai priklauso nuo išsprūsimo ir gilinimosi.
Sub-kultūrinis gyvenimas padarė neįtikėtinai didelę įtaką muzikai. Kaip, tarkim, milžiniški pokyčiai septintajame dešimtmetyje, kuomet vyravo neišmatuojama kūrybinė ekspresija ir kūrėjų domėjimasis įvairiausiomis egzotiškomis muzikinėmis srovėmis, kaip, tarkim, Indijos klasikinė muzika. Mano nuomone, šiais laikais tų tikrųjų novatorių procentas yra tragiškai mažas, proporcingai surišus jį su milžiniška muzikos „kūrėjų“ pasiūla.
Tačiau, iš kitos pusės, grįžtant prie klausimo, tai tėra tik vartotojiškos visuomenės paklydimas absurdiškai dideliame pasirinkime, kurį mums duoda technologinis progresas, ko pasėkoje, vos ne kiekvienas dabar gali būti „muzikantu“ be didelių pastangų ar investicijų… Tačiau, mano nuomone, prieš kurdamas, asmuo turi sau iškelti klausimą: kodėl ir kokiu tikslu aš „kuriu“? Tas pats, beje, galioja ir žmogui, kuris yra „kūrybos vartotojas“. Taip ir tik taip, pelų kupetoje tuomet tau galima bus atrasti Grūdą.
Išvertus žodį „ambient“ į suprantamą kalbą gaunasi „aplinka“. Kokia tos „aplinkos“, kaip muzikos, misija? Padėti žmogui svajoti, jausti, mylėti? Ar tiesiog tai garsai nuo kurių lengviau žmogui skaniai užmigti?
Taip, manau, ambient muzika yra surišta su jausmais ir pasąmoniniais dalykais. Gi kaip „giliai“ ji veikia, priklauso nuo pačios muzikos, bei asmeninio dėmesio ir nusiteikimo. Muzika gali tapti kanalu, kuriuo galima pasinerti į tam tikras sąmonės būsenas, meditaciją, galų gale tiesiog gerai atsipalaiduoti.
Ambient muzikos pagalba, manau, galima išsivaduoti iš nesuvaldomo minčių srauto į visišką ramybės būseną. Žinoma, ambiento būna šokių muzikos tipo, bet ir jame galima „pagauti“ tranzo jausmą.
Mano muzika yra orientuota į natūralaus garso, t.y. gamtos, jos aplinkos ir pan., atradimą iš naujo, jo patyrimą nauja forma. Kiekvienas talentingas kūrėjas turi savo slaptą pasaulį, kurį jis indulguoja per garsovaizdį plačiam inicijuotų klausytojų ratui, jų patirčiai. Turiu omenyje tai, kad yra metafizinė plotmė, kurioje susijungia jausminės ir pažintinės paradigmos, o muzika yra tarytum tas žiedas, kuris viską sujungia į vienį.
Dažniausiai, kaip ambient atlikėjai užsidirba pragyvenimui, tai kurdami muziką filmams, spektakliams, kompiuteriniams žaidimams ir t.t. Ar tu tuo irgi užsiimi? Papasakok iš ko maitiniesi?
Ne, neturiu patirties kuriant muziką filmams, spektakliams ar kompiuteriniams žaidimams. Nuo pat mano muzikinės kelionės pradžios, aš startavau su muzikos leidykla, pavadinimu „Hie Sunt Leones“, kuri šiuo metu viso turi apie 80 išleistų leidinių. Ji yra skirta mano muzikai platinti, bei kitiems kūrėjams, kurie yra mano tipo ar sukirpimo. Tad šis „įnagis“ mane padarė nepriklausomą tiek leidžiant, tiek platinant mažmena muziką kokią noriu ir kuri yra mano pasaulis.
Be to, devinto dešimtmečio pradžioje, aš įsitraukiau į vinilų ir CD kolekcionierių ratą šiaurės Italijoje, ko pasėkoje, galėjau ne tik susipažinti su spalvingomis asmenybėmis, klausančiomis visokio plauko eksperimentinę muziką ir iš jų gauti pačią įvairiausią informaciją, bet ir, tuo pačiu, klausyti praktiškai visus muzikinius pogrindžio leidinius, kokie tik tuo metu pasirodydavo!
Nūdienoje, kada fizinės laikmenos pardavimai yra stipriai kritę, aš distribuciją perkėliau į tokias internetines platformas kaip Bandcamp, iTunes ir t.t. Ir judėjimas ten visai neblogas – ypač senųjų įrašų. Viso mano diskografijoje yra daugiau nei 60 albumų.
Tu retai koncertuoji. Skaičiau viename interviu, kuriame teigei, jog tau sunku studijoje atliktą darbą, perkelti į gyvo grojimo procesą. Bet kai NUSPRENDI groti – kas tave labiausiai paskatina tą daryti? Turbūt tai turi būti labai viliojantis… Sandoris? Vieta? Kas dar? Papasakok kas paskatino tave groti Mėnesyje Juodaragyje?
Taip, groti gyvai ir dirbti studijoje – du visiškai skirtingi dalykai. Kurdamas studijoje aš klijuoju sluoksnį po sluoksnio, kartais prie vieno kūrinio užtrukdamas net dvi ar daugiau dienų. Gi, grojimas gyvai gali pasitarnauti kaip įkvepianti ir unikali patirtis įvairiausiais pavidalais…
Improvizavimas gyvai suteikia galybę kokybės gairių būsimai mano kūrybai studijoje. Be to, tai ir bendravimas su daugybę įdomių žmonių, kurie yra panašiame paieškų kelyje kaip ir aš – tai labai įkvepia.
Kas dėl Mėnesio Juodaragio, tai aš tiesiog pajutau ryšį. Ryšį kuris sujungė daugybe jungčių, kaip, tarkim, viena iš jų yra gamtinis leitmotyvas. Plius beversdamas nuotraukas iš prieš tai vykusio MJR, likau sužavėtas folklorine jo pajauta bei tematika.
Ar naudoji kokias nors technikas kuomet kuri / įrašinėji? Manau, žinai apie „Coil“ cut-up, sidereal, psycho-active „instrumentus“. Ar ir tu kažką panašaus praktikuoji? O gal tau tereikia gamtos ir puodelio karštos arbatos?
Nepaisant to fakto, jog aš gimiau Milane, t.y. dideliame mieste, dabar jau daugybę metų gyvenu mažame kaimelyje Tuskanijoje, kuri yra apsupta gamtos stichijos. Dauguma field-recording įrašų yra padaryti čia ir man nepaprastai malonu justi jungtį su augmenyja bei jos sąmone. Per paskutinius mėnesius čia, aš turėjau malonumą spausti aliejų iš įvairių gydomųjų galių turinčių augalų (turi pririnkti tikrai labai daug jų, kad pavyktų distiliacija…).
Psychoaktyvi patirtis yra mano kelias, bet aš ją atradau palyginus neseniai, kada iš miesto persikėliau į kaimelį Lunidžijanoje, kur įrašiau ir keletą savo albumų. “Password for Entheogenic Experience” buvo viso to etapas, kurį savo užrašuose aprašo Ralfas Mazneris.
Labai įdomi patirtis kurti grybų afektinėje būsenoje – „Honeysuckle“ albume galite paklausyti kas iš to gavosi… Taipogi poveikio metu įdomu naudoti balsą ar akustinius instrumentus. Man patinka pati idėja – pagauti poveikio metafiziką, kurioje tu sklandai, į muzikinį mediumą ir leisti su tuo sugrįžti į būseną, kada augalo efektas nustoja veikęs.
Dabar pakalbėkime apie gyvus išstojimus. Jie pas tave pusiau elektroniniai, pusiau akustiniai, tiesa? Ar ambient gyvą pasirodymą sugroti taip pats sunku, kad, tarkim, free-jazz sesiją? Pasakyk priežastį, kodėl Mėnesio Juodaragio lankytojai neturėtų praleisti tavo pasirodymo.
Taip, dažniausiai aš pajungiu akustinius instrumentus, prie sumiksuotų garso sluoksnių.
Kaip tik dabar žiūrinėju festivalio video, kurį organizatoriai parengė. Matosi, kad labai ypatinga vietovė įstabioje gamtos kertelėje. Manau atmosfera bus tobula mano pasirodymui.
Kuomet aš kurpiau tau klausimus, buvau viename kambaryje su savo tėte. Ir fone grojo tavo kūryba. Mano tėtė paklausė „ką čia leidi?“ Aš jam „Ambientą, tai muzika bičo, iš kurio imu interviu“. Na, išgirdęs tai jis susimastė ir tarė „Na, nuo tokios muzikos tu arba gali negyvai nusifilosofuoti, arba joje negali išgirsti nieko, absoliučiai nieko. Nei struktūros, nei melodijos, nei dar ko.“ Ką galėtum atsakyti mano tėtei..?
Aš negaliu kalbėti apie ambient muziką bendrai paėmus, bet mano kūryba turi kitus prioritetus, nei klasika… Aš nemanau, kad mano muzika neturi jokios struktūros. Garsas ir jo sluoksniai yra sukombinuoti maksimaliu tikslumu, atsižvelgiant į griežtus nustatymus, detales ir aidinčius aplinkos elementus. Jei tu gali suvokti tylą „ten“ ir „čia“ tai juk yra kažkas labai įdomaus! Ir nemanau, kad tuštuma turi kažkokį negatyvų atspalvį, greičiau priešingai – tai atviros durys plačiausiai tyrinėjimų patirčiai… Kurioje prasideda kelionė.
Tampriai glitini struktūra tarp elementų, bangų ir kilpų, subtiliai įveda į mentalinę patirties paradigmą ir paskatina klausymo patirtį paversti į itin nekasdienišką būseną. Iš pirmo žvilgsnio abstrakti mano muzikos pajauta iš tikro slepia savyje tiesioginio natūralumo jausmą, o jos kulminacija įgauna statusą, kuomet tu susilieji su ja per kelias akimirkas po keletos minučių klausymo. Be jokio supratimo, nagrinėjimo ar analizavimo. Tai panašu į jausmą kada tu pusiau miegi, pusiau esi budrus… Ir tiesą sakant, tai netgi panašu į hipnozės seansą, kuomet sąmonė piešia vaizdinius bei lengvas haliucinacijas…
Klausiau tavęs, kas paskatino tave dalyvauti Mėnesyje Juodaragyje. O programą festivalio nagrinėjaisi? Kokius atlikėjus žadi klausyti ar atrasti? Ar esi į LAIBACH šou?
Aš manau…. Mačiau LAIBACH vieną kartą prieš daugelį metų Turine. Kas dėl kitų atlikėjų, tai nei vieno nežinau, bet bus įdomu juos pažinti.
Koks yra, tavo nuomone, didžiausias tavo gyvenimo pasiekimas?
Turėti laisvę tyrinėti bei pažinti pasaulį ir to išdava dalintis su kitais. Taipogi sutikti daugybę draugiškų, puikių žmonių, susisieti su jų sielomis.
Kas nutinka po mirties, ką manai? Ar pagauni save apie tai mąstant?
Taip, galvoju apie aukštesniųjų pasaulių sistemas. Ir, tarkim, mano pirmoji juosta yra tarsi išraiška to – „kada žemė taps šviesa“… Dedikacija palaidotai senovės išminčiai.
Trans-migracija, aukštesniosios būties kitimas, reinkarnacija.
Aš paprašiau paskutinį klausimą sukombinuoti tėtės. Jis klausia: „kokia tavo akių spalva?“
Mano akys yra rudos spalvos su tamsiai žaliomis tekstūromis jose.
BLITZ:
