Andrius Mamontovas yra Lietuvos depešas modas. Jis turi begalę ištikimų fanų, kurie plūsta į jo koncertus. Tie fanai jį laiko „vieninteliu tikru dainininku Lietuvoje, bei vienintele tikra žvaigžde“. Ir šiaip dvasingu poetu (spėkit nuo kurio iš šių įvardžių Mamontovas tiesiog purtosi). Likusieji gi, arba mėgsta jį kaip grandą, arba klauso su ta pačia prievole kaip kad „žiūriu Euroviziją, šūdas ten, nu bet vis tiek reik pažiūrėti“. Dar kiti jam deklaruoja viešą neapykanta neaišku dėl ko (greičiausiai tai psichologinės problemos kaip nepilnavertiškumo kompleksai ar kad ir mažo ūgio sindromas ir pan.).

Šioje visoje simbiozėje kiekvienas AM išleistas albumas yra atskiras reiškinys Lietuviškojoje Muzikinėje Estradoje. Estrados Orbitoje. Tie didžiausi fanai eilinį kartą vėl viską girdi kaip „sielą itin stipriai palietusiu ir suvirpinusiu kūriniu“. Tie antri kurie klauso Mamontovėlį kaip grandą ar kaip prievolę, dažniausiai naująją jo kūrybą pasitinka kritiškai ar netgi itin kritiškai, sakydami „prie „Foje“ buvo geriau“, arba paprasčiausiai mandagiai sumala naująjį tvarinį į miltus: „mjo, visgi klausant neapleidžia, tas prėskas jausmas, kad dauguma melodijų ir tekstinių konstrukcijų AM kūryboje jau girdėta, jau buvo. ir visai neseniai.“ (čia paimta sentencija iš vieno Forumo (šlovė Forumams!) – kadaise ten taip buvo mėsinėjamas „Elektroninis dievas“).

Tad grynai „Depeche Mode“ diagnozė. Fanai alpsta, o likusieji sako – dar vienas šūdas – nuo „Ultra“ albumo DM ritasi žemyn (analogija pas Mamontovą: arba nuo „Foje“ iširimo absol viskas blogai, arba geriausiu atveju po „Šiaurės naktis. Puse penkių“). Aš gi literaliai buvau mirtinas Andriaus fanas kokius lygiai 10 metų. Ką reiškia mirtinas? Jis man buvo geriausias Lietuviškasis poetas, dvasinis lyderis, bei nevengdavau besitūsindamas koncertuose ir paverkti klausydamas – visai kaip tuose archyviniuose „The Beatles“ dokumentiniuose kadruose verkia moterys.

Tačiau skonis kinta, nieko nėra pastovaus šioje žemelėje, kaip sako Budizmo religija (vos neparašiau ideologija) ir aš nuo AM pastaruosius 8 metus nutolau. Esu dabar prie tų muzikos gerbėjų, kurie gerbia Mamontovą kaip grandą ir kai pasitaiko proga – nueina į koncertą, bei su didžiuliu įdomumu pasiklauso „ką gi naujo tasai šį kart sukūrė..?“ Tad, trumpai tariant, galite manimi pasitikėti, kad skaitydami šią subjektyvią recenziją nebus neobjektyvaus seilėtekio ar tendencingo malimo su miltais.

Pirmąjį kartą klausant „Degančios akys“ albumo net neišėjo jo naudoti kaip fono – teko nuo visko atsiriboti ir mėsinėti ausimis melodijas, žodžius, aranžuotinius sprendimus. Buvo nepaprastai įdomu. Antrą kartą jau leidau kaip foną ir nesulaukęs albumo pabaigos –  jį išjungiau. Trečias kartas eina štai dabar. Ir kaip? Jūs manęs klausiate, turbūt.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=f-eDDy7P_RA&feature=youtu.be[/youtube]

Leisiu sau pabūti Litvaku ir pradėsiu „įžvalgas“ apdrabstydamas albumą po raidele „š“. Nes tai yra smagiausia, paprasčiausia ir kas be ko visiems už viską įdomiausia. Tad pirma ko pasigedau albume, tai ankščiau darbuose vyravusios „koncepcijos“ linijos tęsimo. Neaišku nei kam jis skirtas, nei ko pasėkoje sukurtas, nei kokia jo tema. Štai „Elektroninis Dievas“ buvo su pagonybės įkvėpimu. „G.Ž.R.“ diskas buvo patriotinis rocko proveržis. Konceptualus dualistinis leidinys – „Saldi. Juoda. Naktis“ ilgagrojis išleistas kartu su electro-instrumentiniu „Tyla“ ir t.t. ir pan. Tad beklausant „Degančias akis“ šiuos tris kartus (jau dabar šeštąjį) manęs kažkuria prasme neapleido jausmas, kad tas „5 metus brandintas albumas“ yra tiesiog kaip „gap‘o“ užpildymas „kažkuo“.

Antras negirtinas dalykas kuris krito į akis dar net nepradėjus ausimis klausyti – dainų tekstai. Vien peržiūrėjus dainų pavadinimus atrodė, kad „kažkas čia kaip reikiant išsivadėjo ir suplokštėjo iki blyno banalumo lygio“. „Raudonas ruduo“, „Aukščiau debesų“, „Šypsena“ ir t.t. ir pan. O dar kai, žiūrėk, pasigilini į šitai…

…Aš turiu priklausomybę nuo tavęs
Ir nežinau kur visa tai mane nuves
<…>
Po mirties man žada išganymą…
Bet vis tiek aš taip myliu gyvenimą…

Na, kaip žmogui parašiusiam filosf-minčių asociacijomis besivyniojantį „Rudenio vėjas“ ar skandinančiai tempiantį gilyn „Geležinę širdį“ ar pašėlusio tempo „Ufonautus“ su priedainiu „Hey hey, nai nai“ – dainos „Išganymas“ žodžiai atrodo kiek, išsireikšiu – per akivaizdūs. Ir taip yra daugiau mažiau su visomis dainomis.

Na, ir trečias dalykas kuris man kliuvo… Ai, niekas daugiau nebekliuvo, einam prie pagyrų. Dėl “banalių” žodžių. Seniau aš į lyricsus labai gilindavausi. Mane vilkdavo siurrealistiniai „Pink Floyd“ tekstai, nurauta Ilja Lagutenko („Mumiy Troll“ – aut. past.) kūryba, filosofiškieji „Led Zeppelin“ arba genialiai paprasti „The Beatles“. Galiausiai Cojus, Gore‘as, Morisonas ir t.t. Bet taip buvo iki to momento, kai aš padariau interviu su „Golden Parazyth“ ir Giedrius man labai paprastai ir aiškiai tėškė – „nesėdžiu iki paryčių su tušinuku virtuvėj ant taburetės kaip bardas. Man dainoje svarbiausia yra Emocija.“ Nuo šios minties mano daugybės dainų klausymas apvirto aukštyn kojomis, ne išimtis ir tų pačių „Golden Parazyth“.

…bei šis AM albumas. Taip, ne vienoje dainoje jaučiamas prieš tai nesijautęs banalumas, bet kai klausai albumą, kaip Tą Emociją – pamatai, kad autoriui ją perteikti sekasi gerai. Žinoma ir tuo pačiu gaila, kad albume nėra tokios stiprios ir akcentuotos dainos kaip „Elektroniniame Dieve“ buvo „Ratilai“ ar „Krentantys lėktuvai“, tačiau bendras atmosferinis užtaisas yra. Melodijos kabinančios, o priedainių „raktiniai žodžiai“ tą taip vadinamą emociją – pakelia viršun. Skaidrią emociją. Kas pagal mane yra gerai.

Antras Pliusas eina albumo aranžuotėmis. Labai smagios yra elektrinės gitaros soluotės, kurios, kaip teisingai FCB vienas komentatorius pastebėjo, primena seną, gerą ir nemirtingą Chris Rea. Plius šiaip dainų skambesyje yra pilna įvairiausių slapukų, papildymukų, sprendimukų, kurie ne tik atidesne ausimi klausant, bet ir įprastai – labai kompleksiškai papildo dainos nuotaikas.

Na, ir trečias patikęs dalykas… Ai, kadangi ir taip pakankamai prirašiau, prigyriau ir prikritikavau čia, daugiau neišsiplėsiu. Šiam albumui duodu 7 balus iš 10. Man labiausiai patikusių dainų neįvardinsiu, geriau tie kas klausė, komentaruose parašykit savąsias mylimiausias. Tikiu, manau ir garantuoju, kad tų mėgstamų dainų yra ne viena ir ne trys.