Savaitgalis Prahoje ne vienam Čekijos sostinę lankančiam turistui turėjo tapti vienu įsimintiniausių gyvenime. Penktadienį ir šeštadienį čia buvo statoma ir griaunama “Siena” – legendiniu tapęs „Pink Floyd“ albumas, kurį naujam gyvenimui įspūdingai prikėlė daugiau nei prieš 30 metų jį sukūręs Rogeris Watersas.

 „Kodėl aš vėl statau „Sieną“?“

Maišto prieš sistemą simbolis, Berlyno sienos griūties “garso takelis”, vienas įtakingiausių visų laikų muzikos albumų – taip ir dar ne vienu epitetu galima apibūdinti nebeegzistuojančios britų grupės „Pink Floyd“ diską “The Wall”. Vieni jį žino dėl frazės “We don’t need no education”; kiti su juo užaugo ir subrendo; dar kiti regėjo pagal jį pastatytą Alano Parkerio filmą. Abejingais šis diskas nepalieka nei melomanų, nei muzikos kritikų, o savo nagrinėjamomis temomis yra toks pat aktualus šiandien, kaip ir tuomet, kada buvo įrašytas, t.y. 1979 metais.

Savo koncertinio turo mini bloge R. Watersas trumpai išdėstė, kodėl jis nusprendė atkurti „Sieną“: „Internetinis tinklas yra užgrūstas komerciniu šlamštu bei propaganda, tačiau tik maža dalis žmonijos tai suvokia. Mes vis bloginam, twitterinam, keičiamės informacija, idėjomis. Prieš 30 metų, kuomet kūriau „Sieną“, buvau jaunas ir išgąsdintas žmogus. <…> Praėjus šiam laiko tarpui suvokiau, kad mano gėdos, pajuokos, bausmės jausmai dabar išplaukia į kur kas platesnius alegorijų vandenis. Nacionalizmas, seksizmas, rasizmas, religijos ir visi kiti „-izmai“, yra valdomi lygiai tokių pačių baimių, kurios buvo manyje anuomet, kai aš buvau jaunas.“

Įspūdingas teatralizuotas pirotechnikos šou

Kaip ir studijiniame įraše, „Sienos“ koncertinis pastatymas susidėjo iš dviejų valandos trukmės dalių su pusvalandžio pertrauka tarp jų. Taip vadinamo apšildančio pasirodymo nebuvo. Pastatymas, per daug nevėluodamas, prasidėjo trankiuoju „In The Flesh“, kurį galingai sustiprino masyvios pirotechnikos salvės.

Scena pradžioje (ji nuolat kito) buvo padalinta į du aukštus, kurios antrame, juodomis nacių tipo uniformomis aprengti statistai mojavo raudonomis vėliavomis su viduryje pavaizduotais legendiniais kūjais. Scenos centre įsitaisė milžiniškas apskritimas, kuriame buvo rodomos įvairios videoprojekcijos (vyresnės kartos melomanai šį scenografinį atributą nesunkiai prisimena iš grupės „Pink Floyd“ koncertinio turo „Pulse“). Pati scena buvo išplėsta net iki sėdimų vietų, kurių vietoje buvo sustatyti „Sienos“ blokai, – taip buvo sukurta plati šou erdvė.

R. Wtatersas vilkėjo juodos spalvos kelnes su marškinėliais, momentais užsidėdavęs karinį juodos odos lietpaltį bei tamsius akinius. Nors buvusiam „Pink Floyd“ frontmenui jau beveik septyniasdešimt metų, tačiau jo vokaliniai sugebėjimai nestebinti negalėjo. Klausantis kartais netgi buvo galima pamanyti, jog yra leidžiama studijinio įrašo fonograma, o ne vyksta gyvo garso koncertas. Tiesa, atliekant dainą „Mother“ taip kažkuria prasme ir įvyko: Watersui dainuojant sinchroniškai buvo rodomas dainos vaizdo įrašas iš 1979 metų albumo įrašų sesijos.

“Pink Floyd” idėjiniam lyderiui ant scenos talkino gausus būrys kviestinių muzikantų, kurių iš viso buvo net dvylika, įskaitant keturis pritariančius vokalistus. Verta pažymėti, kad šiame būryje klavišiniais instrumentais grojo ir Waterso sūnus Harry’is.

Pirmoji dalis pasižymėjo savo išskirtiniu teatrališkumu. Tie, kas matė pagal albumą pastatytą A. Parkerio filmą, pirmoje dalyje galėjo išvysti ne vieną personažą, kurį įkūnijo gigantiškos lėlės iš minėtojo filmo. Tai ir sadistiškasis mokytojas (pasirodęs per kultinę “Another Brick in the wall” dainą), ir despotiškoji motina (“Mother”), ir kraujasiurbė žmona (“Don’t Leave me now”), taipogi verta paminėti ir vaikų chorą, kuris dainavo, jog „nenori būti dar viena plyta sienoje“.

Antroji dalis pasižymėjo savotišku “minimalizmu”, mat pagrindinis ir bene vienintelis žmogus scenoje per ją buvo pats R. Watersas. Pirmojoje dalyje ant scenos pastatyta siena antroje tarnavo kaip milžiniškų ir įspūdingų vaizdo projekcijų akompanimentas Watersui. Visas muzikinis personalas buvo kitapus sienos, tarsi užduodantis susirinkusiems tą simbolinį klausimą “Is there anybody out there?” („Ar už jos kas nors yra?“)

Politizuoti manifestai, socialinių problemų apnuoginimas

Jei pirminė “The Wall” albumo mintis yra individo santykis su pasauliu ir iš to sekančiomis baimėmis, tai „The Wall live 2011“ – politinis, anti-globalizacinis, kontra-karinis manifestas.

Projekcijose skraidę bombonešiai vietoj sprogmenų mėtė žemėn ir Dovydo žvaigždes, ir dolerių simbolius, ir kryžius bei kompanijų “Shell”, “Mercedes” logotipus. Kuomet atlikdamas dainą Watersas paklausė: “Mother, should I trust the Government?” („Mama, ar aš galiu pasitikėti vyriausybe?“), projekcijose pasirodė: “No Fucking Way!” („Ne, po galais!“) ir tai sulaukė audringai pritariančios publikos reakcijos.

Taipogi kliuvo esamiems/buvusiems pasaulio lyderiams, tokiems kaip G.W. Bushas, A. Hitleris, B. Obama ir t.t. Nepamiršta buvo ir jau globaliniu reiškiniu tampanti “Apple” kompanija, mat įvairūs manifestiniai žodžiai (iBelieve, iProtect, iFollow) su prieš jais einančia raidele „i“ įgaudavo ironiškai kandžią reikšmę.

Galiausiai, kaip ir buvo galima spėti, gigantiška siena sugriūna ir sugrojama paskutinė ilgagrojo „The Wall“ daina „Outside The Wall“. Publikai išprašius biso, ant scenos šviečiant ryškiai šviesai, pasirodė visa 12-kos muzikantų komanda. Nusilenkusi, akustiškai ji dar kartą sugrojo paskutinę albumo dainą. Iš arenos lubų pasipylė raudoni konfeti. Susirinkusi pilnutėlė arena dar ilgai plojo atsistojusi gyvai legendai, atlikusiai klasika tapusį šedevrą, kurio muzikine verte niekas neabejoja iki šiol. Temų aktualumu, kaip galima buvo įsitikinti, Waterso kūrinys pasižymi net praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po jo sukūrimo.

Ko gero paskutinis R. Waterso koncertinis turas

„The Wall“, tiek koncertinio turo forma, tiek kaip pavienis pasirodymas, buvo pastatytas tik tris kartus. Pirmą kartą – 1980-1981-tųjų ture, antrąkart pažymint Berlyno sienos griūtį 1990-taisiais, ir trečiąjį kartą praėjusį savaitgalį. Arenoje galima buvo išvysti daug garbaus amžiaus “Pink Floyd” gerbėjų, iš kurių vienas atvyko specialiai į šou tiesiai iš Rumunijos ir dar sugipsuota koja bei ramentais.

Šiaurės Amerikoje pagal pelningumą 2010-aisis šis turas nusileido tik John Bon Jovi koncertams, o visame pasaulyje pateko į daugiausiai pelno surinkusiųjų dešimtuką. Pastatymas ir išpildymas šou kūrėjams atsiėjo net 37 milijonus svarų sterlingų – tai vienas didžiausių investicijų pareikalavusių renginių.

Kažkada Watersas užsiminė, kad tai ko gero yra paskutinis jo koncertinis turas po pasaulį. Prieš tai 2006-taisiais „Pink Floyd“ gerbėjai gyvai galėjo išgirsti dar vieną legenda tapusį muzikos albumą – “The Dark Side of The Moon”. Taip pat 2005-taisiais išvysti pačius “Pink Floyd”, kurie susibūrė trumpam, keturių kūrinių atlikimui labdaringame festivalyje “Live8”.

Pasak Waterso, jis jau per senas (jam 67-neri) tokiems grandioziniams projektams, tad, ko gero, kaip ir prieš pusmetį Paul McCartney, jis atsisveikins su gerbėjais pavieniais grandioziniais atviro oro koncertais didžiausiose pasaulio scenose.