Lietuvos roko muzikos kultūrai „Kalnų parkas“ yra savotiška meka, kuri per dvidešimt penkerius metus buvo nepelnytai primiršta. Man gimus jau ir pirmi nepriklausomi prezidento rinkimai buvo praėję, tačiau ta protesto kultūra, kurioje roko muzika buvo iškelta į aukštą vietą, vis dėlto neliko svetima. Iki šiol domina, kas dėjosi tada. Domina ir tai, kas ir kaip grojo. Kam ir kur uolus komsomolas aiškino kaip gyventi ir koks blogis tie bitlai. Nenuostabu, kad žinią apie atgimstančią legendinę Lituaniką pasitikau su nedrąsiu entuziazmu. Ką naujo išlepusiam dvidešimtmečiui gali pasiūlyti jubiliejų švenčiantis renginys? Šiandien – beveik viską. Ką pasiūlė Lituanika? Lenkai turėjo įstatą pavadinimu nihil novi, kas lietuviškai reiškia „nieko naujo“, bet taip, pasirodo, buvo tik iš pirmo žvilgsnio. Pirmosios dienos karnavalas domino tik niekada (!!!) gyvai taip ir nematyta „Antimi“. Ilgiau nei festivalis egzistuojanti vokalinis – instrumentinis ansamblis tik viena iš nedaugelio išimčių, kai, pasirodo, kurti ir tai atlikti įdomiai galima ir po trisdešimties metų. Suprantu, kad tiek „Jumprava“, tiek „Heteros“ pasirodymai buvo labiau dėl nostalgijos, tačiau šios grupės atrodė… ne kaip. Kadaise Lietuvos roko viltimi tituluoti „Rebelheart“ taip ten ir liko – kažkur devintame dešimtmetyje vis dar tikėdamiesi, jog „Juodą lietų“ perdainuos užsienis. Nieko įdomaus, tad laimingo Jums ilgo kelio… namo, į Kauną. Kas buvo didžiausias nesusipratimas? Aišku, kad Saulius Prūsaitis su roko kultūra turintis tiek pat bendro, kiek roko kultūra su Sauliumi. Benas Aleksandravičius prisistantis kaip „ba.“ publikai parodė, kiek pasenęs yra Sauliui būdingas požiūris į muziką. Pirmąją dieną žmonių buvo nedaug. O kažko ypatingo vėsų šeštadienį ir neįvyko. Didesnę intrigą žadėjo sekmadienio programa, kurioje pasirodymus žadėjo koks ketvirtadalis rusiškosios Sovietų Sąjungos dalies žvaigždžių. Tik dar gerokai prieš sovietinį žvaigždyną gitaromis skambinti turėjo lietuviškos legendos. Pirmieji popietės programą trenkė su Povilu Meškėla vėl retkarčiais pagrojanti Ričardo Laginausko „Katedra“. Intriga apie originaliu sąstatu atsikuriančią sakralinę vietą buvo pasėta prieš septynerius metus, tačiau tada nepavyko atidedant atsikūrimą ketveriems metams. Nesužavėjo tada, nesužavėjo ir dabar. Panašu, kad normaliai atkurti nutrūkusios gijos taip ir nepavyks. Dėl asmeninių ambicijų, matyt. Ar dėl laiko stokos. Kas ten žino. Grupė „Airija“ skambėjo maloniai, o lietuviškieji „Tame Impala“ a.k.a. „Garbanotas bosistas“ žilstelėjusiems ponams panašu, kad įspūdžio nepadarė. „BIX“ už pasirodymą festivalyje buvo verti stambių keiksmažodžių. Nieko iš „Aklų karių“? Tačiau čia pat tenka pripažinti – nauja programa šiokį tokį įspūdį paliko. Energinga ir ironiška, tačiau be seksualinės revoliucijos ir vietovės tarp Europos ir Hong Kongo. Tuoj tarpu, kai „BIX“ rėkė kaip „apsišikš madinga“, kitoje scenoje instrumentus jau ruošėsi Andrėjumi Makarevičius su lietuviško džiazo žvaigždynu. Ai, prieš tai buvo ir politiko, globėjo kalba ir apdovanojimai. Ačiū Dievui už tokius protingus rusus. Ir ačiū Dievui už džiazą, kuris, bent jau man, tapo esminiu vakaro akcentu. Gražu, gera ir profesionalu. Taip reikėtų apibūdinti lietuvių ir rusų aljanso pasirodymą. Turime Lietuvoje ir rimtą džiazo žvaigždyną. Gaila, kad A. Makarevičius pasirodė palyginus trumpai. Antras kažkurio laipsnio apdovanojimą iš kultūros ministro gavęs asmuo tą vakarą buvo Borisas Grebenčikovas, kuris, organizatorių teigimu, pasirodė su grupe „Akvarium“. Nors aš linkęs traktuoti tai kaip tiesiog „Akvarium“. Ryškiausios festivalio žvaigždės atitiko iš anksto keltus lūkesčius, tačiau grėsmingai artėjo nauja darbo savaitė ir išlikimo varžybos dėl vietos ketvirtfinalyje. Festivalį teko užbaigti dar nepradėjus Vladimiro Čekasino projektui. Gerai ar blogai ten buvo – nežinau. Kalbant apie įgyvendinimą – priekaištų nedaug. Viskas veikė sklandžiai ir atspindėjo tai, ką per tuos trisdešimt metų pavyko pasiekti – aukštą renginio kokybę. Nei vėlavimų, nei gedimų, nei žemos kultūros kadrų, kuriuos, matyt, atbaidė net Lietuvos festivalių kontekste žvelgiant aukšta bilietų kaina. Trūko gal tik veiklos prie koncertų. Buvo ten meno palapinė, tačiau vien jos nepakako. O ir joje pasigedau kokių kelių diskusijų apie roko muzikos sklaidą Lietuvoje. Kokį pažymį rašyti festivaliui? Manyčiau, kad septynetą. Renginys geras, tačiau muzikinė programa orientuota į vyresnę auditoriją, kuri, tenka pripažinti, į koncertus renkasi ganėtinai vangiai. O renginius dažniausiai juk lanko jaunimas, ar ne? Reikia žengti priekin pateikiant legendą ne kaip buvusių žvaigždžių fiestą. O jeigu taip, tai kodėl nepasikvietus tų, kurių įrašais jaunimas keisdavosi mokykloje? To, kas tuo metu buvo visišku tabu. Galbūt sekančio jubiliejaus proga.

Foto: JUJU Fotografija