Antroji festivalio diena prasidėjo neregėtu skaičiumi pramogų, žaidimų ar šiaip užsiėmimų. Į protmūšį, kurį užtikrintai būtumėme laimėję, nespėjome. Liūdesį dėl iš rankų paleisto trofėjaus malšino nuotaikingas „Humoro klubo“ pasirodymas, kuris, turbūt, davė į kaulus bet kuriai „Nescafe“ scenos grupei ir subūrė didžiausią skaičių klausytojų.

Kol vieni sportavo, kiti žioplinėjo prie kioskelių, kur pasiūla nuo tradicinių dešrų su troškintais kopūstais suko link tokių festivalio anomalijų kaip wok virtuvė ar dažniau rajonuose sutinkamų kebabų. Maisto sektoriuje kaina dažnu atveju atitiko kokybę. Patenkinti net didžiausio skeptiko lūkesčiai (remiuosi savo pavyzdžiu), o žmonių srautai prie kioskelių sukosi pakankamai greitai, kas jokiu būdu neprivertė intriguojančių festivalio atlikėjų stebėti nuo dešrų pilnos keptuvės.

Vos tik sukrimtus gurmanišką picą, laikas skelbė naują startą didžiojoje scenoje, kur jau šokti kvietė nuotaikingas „Ministry Of Echology“ pasirodymas. Priešingai nei praėjusį vakarą, žmonės pasirodymų stebėti rinkosi kiek vangiau. Matyt pretekstą tam davė nualinusios dieninės pramogos. Be jokių nesklandumu startavę pagrindiniai vakaro koncertai mėtėsi iš kairiosios dalies į dešinę, kur energingą pasirodymą skėlė naujoji paauglių dievaitė „GJan“. Kad šios merginos laukia šviesi ateitis liudijo ir po koncerto prie įėjimo į užkulisius susiburiavęs gerbėjų būrys vienam kitam selfiui.

Po šiuo metu žymiausios estų grupės „Ewert And The Two Dragons“ melancholiškų garsų, negausią gerbėjų minią pritraukė Kultūrnamio prieš festivalį kalbinti maskviečiai „ON-THE-GO“, kuriuos, mano kukliu įsitikinimu, pagrindinėje scenoje reikėjo keisti penktadienio vakaro „Nescafe“ scenos vinimi „Submotion Orchestra“, kurių pasirodymas būtų puikiai tikęs kaip įžanga į vakarinį žvaigždžių spektaklį, kurį pradėjo griežtais pareiškimais netolerantiškiems tipams garsėjantis duetas Leon Somov & Jazzu. Lyriškam pasirodymui neprireikė nei šviesų spektaklio, nei galingos scenografijos. Esminį vaidmenį vaidino lėtas, tačiau įtraukiantis garsas.

Vakaro programą, kaip ir pridera, užbaigė likę ryškiausi festivalio vardai. „Jungle“ spinduliavo energija, o „Clean Bandit“ paslydo ant geografijos žinių. Bet kam tik nepasitaiko? Didžiųjų scenų fiesta baigė savo darbą, o dar neišsidūkusius kvietė iš karto net trys scenos siūlančios skirtingas programas dar neišsišokusiems. Mūsų komandai pakako, todėl pamažu vyniojomės šiltų patalų link.

Prieš apibendrinant tenka pripažinti, kad į festivalį važiavau nusiteikęs gana skeptiškai, tačiau visi negatyvūs verdiktai liko prie festivalio vartų. Gal ir įnešė daug painiavos klaidus muziejaus išplanavimas, gal ir brangus ten buvo alus, tačiau ne tai svarbiausia. Festivalis, subūręs tokią margą publiką, sprogo sėkmingai. Visas darbas, kurį įdėjo organizatoriai, tikiuosi, jog atsipirko. Viskas pradedant logistika ir baigiant programa buvo atidirbta beveik be priekaištų. Pasirūpinta net tokiomis smulkmenomis kaip peleninė, o netvarkingų festivalio lankytojų pavienėms šiukšlėms pavirsti į solidų sąvartyną trukdė uoliai dirbantys savanoriai.

Festivalis kaip niekas kitas turėtų jaustis atsakingas už aukštai pakeltą open-air festivalių kartelę Lietuvoje. Pavyzdys, iš kurio turėtų pasimokyti ir kiti. Sakau Jums ačiū ir nekantriai laukiu kitų metų. Retai kam po trijų metų egzistavimo kabinamas epitetas „didžiausias“. Ar festivalis to vertas? Tikrai taip.

Tad iki kitų metų!

P. S. ar Marių radote?

Antros dienos galeriją galite pamatyti ČIA.