Šeštadienis po „Swans“ koncerto gali būti paguldytas po paprastu išsireiškimu – „Not Dead, But Dying“. Atsikėlėm su kolega apie antrą valandą dienos. Papasakojo anas man kaip grįžom į hostelį ir iš kart nė batų nenusiavęs kritau it nukautas į lovą. Kaip jis tada sugalvojo dar nuvaryt „pasilinksminti“ į Kijevo barus ir grįžo iš ten kumščiais į smegeninę pašventintas. To pasėkoje žmogus, tiesiogine to žodžio prasme, jautėsi kaip reikiant sulaužytas ir man teko pėdinti į miestą vienam. Labai, labai liūdnam.
Ir bejėgiam. Kijeve prabangiai pavalgyti gali už kokius 10 eurų. O, kad dasigaut iki mūsų pamėgtos Ukrainietiško maisto tavernos pavadinimu „Katyusha“ – teko kopti į gana nemenką kalną. O jūs juk puikiai žinote kaip kūnas elgiasi po audringos naktelės. Tad įpusėjus tą įkalnę ir pajutus šlapios nugaros alkį minkštos kėdės masažui – spjauta buvo į gardžius Ukrainietiškus skanėstus, o stvertas buvo prabangus Prancūziškas restoranas kažkur girdėtu pavadinimu „Cafe de Paris“. Valgiau pigiausius patiekalus, išgėriau bokalą alaus ir kaina – 570 Girvinų, kas yra lygu 23 eurams. Iki šiol nervas ima tai prisiminus.
Žymioji ir pagrindinė Kijevo gatvė „Kreschatik“ ne nustebino. Ar paprastai sakant – nuvylė. Įprastai, kaip žinia, pagrindinės sostinių gatvės būna senąsias tradicijas menančios jaukios gatvelės, su daug parduotuvių, šurmulio, judesio, spalvų ir panašių piniginės bei energijos graužikų. Gi Kreschatik gatvė – 8 juostu, dviejų pusių plačiausias „greitkelis“, į kurio kitą pusę galima pereiti požeminėmis perėjomis. Tad per daug joje ir nebuvo užsibūta – misija buvo pasiekti Maidaną bei pamatyti kaip ten kas.
…ir ten likau su žadu. Iš spaudos foto ir žymiųjų video reportažų įsivaizdavau, kad tai erdvi aikštė, plius tikėjausi rasti ten bent keletą tonų relikvijų nuo Įvykių. Tačiau to – nelikę nė ženklo. Viskas sutvarkyta, jokios barikados, bardakų ar gėlių vainikų bei išdaužto lango. Pati aikštė… Na, tai net ne aikštė, nes jos viduryje stūkso stiklinis kaip ir, pavadinkime, šiltnamis, kurio paskirtį tingėjau aiškintis ir padaręs keletą kadrų… sulaukiau lietaus iš giedro dangaus. Laimei tai buvo ne GRAD lietutis. Bet vis tiek nuo jo reikėjo saugotis ir nerta buvo į Pubo alaus upelines. Oras po bokalo alaus pasitaisė, bet po antro nuotaika apsiniaukė iki svajonės graibyti minkštą hostelio guolį.
„Kur čia būtų galima pamatyti Tikras, Nesuvaidintas ir Nuoširdžias Mišias?“ – teiravausi taksisto, vežusio mane į hostelį. Jo kasetnikas, kaip tyčia grojo ankstyvuosius „Kino“, ko pasėkoje pasidalinome prisiminimais apie jaunas dieneles, o muziką ta proga pagarsinome. Taksi kaina Kijeve – bene dvigubai ar net trigubai pigesnė nei Vilniuje ir iš trijų kartų, kai taksi buvo pasinaudota – niekas neapgavo. Na, buvo vienas kaulytojas didesnio užmokesčio, bet buvo pasodintas į vietą, kad „arba veži už tiek kiek mums sakė, arba mes nevažiuojam.“
„Prie pat tavo hostelio yra moteriškas vienuolynas – va ten – na aš nežinau, bent aš kai užeinu (giliai įkvėpia orą – aut. past.) – širdis uždainuoja…“ Nepamenu kaip vadinasi tas vienuolynas, bet žodžiais ten tvyrojusios dvasios – tikrai neperteiksi. Gal foto (kurias galėjote jau pasižiūrėti) kiek leido su tuom susipažinti, bet tas smilkalų kvapas, tos milžiniško kiekių žvakių liepsnų šėlsmas, besižegnojantys ukrainiečiai kas žingsnis, jų bučiniai šventiesiems į veidą paveiksle… Ir vienuolės. Taip jos tikrai atrodė kaip iš siaubo filmo (toks buvo komentaras po foto – aut. past.), vos man jas išvydus. Nuo galvos iki kojų – juodomis mantijomis, paakiai papilkėję nuo šventųjų raštų skaitymo, bei kas be ko liturginių užsiėmimų. Gi Šv. Mišios pas stačiatikius trunka ne kaip pas mus apie akademinę valandą (kartais, žinom, tai užtrunka ir vos pusvalandį), o NET 2,5 – 3 valandas!
Užkalbino mane tame vienuolyne vienas itin stambaus stoto vyriškis. Pasirodo tai – savanoris, kuris buvo ką tik grįžęs iš fronto ir po dviejų savaičių, teigė, grįžtas atgalio. Paklausiau – „Ar laimėsit?“ Šis nė nedvejodamas atkirto – „Žinoma! Mes juk už savo žemę ir iš visos širdies kaunamės, o anie tai ką – tik dėl Putino pinigų.“ Dar pridūrė, kad „Jūs turite labai gerą prezidentę.“ Aš, žinoma, net nebandžiau to užginčyti. Palinkėjau sėkmės ir tvirtai suspausdami rankas atsisveikinom iki geresnių laikų visiems.
Papusryčiavus, sekančiam ir dėl laiko bei vis dar jėgų trūkumo paskutiniam šūviui, pasirinkome visame pasaulyje žymųjį grandiozinį vienuolyną (ar vienuolynų kompleksą, kurio dydis yra vos ne Užupio respublika) pavadinimu „Pečersko Lavra“. Sunku nusakyti koks tai grožis, didybė, masyvumas, bei neaprėpiamumas. Sakė, kad jam aplankyti gali užtekti įvairiai – vieniems pakanka 40-ties minučių, kiti gali užtrukt ir dvi valandas. Mes užtrukome bemaž pustrečios, bet pamatėm kokius 30% viso to kas ten pastatyta, išpuošta ir pašventinta.
Daugiau išsiplėsti apie Lavrą nenoriu, nes tiesiog geriau primygtinai rekomenduoju pamatyti tai savo akimis, tačiau apie POŽEMINIUS TUNELIUS negaliu nepapasakoti. Jie buvo pačioje apačioje, einant žemyn kalvelėmis, viso komplekso. Kiek įtaru, man pasirodė, kodėl visi lankytojai su savimi imasi žvakes eidami į jų vidų, nes buktai nebus ten apšvietimo (gi vieta, nors ir ne muziejus, o piligriminis dalykas, bet vis tiek ne akmens amžiaus laikų).
Ir ką jūs koks experience‘as! Totali šešėliuose, prakaite ir klaustrofobijoje paskendusi vieta. Tuneliai buvo TOKIE ANKŠTI, kad momentais eidamas savo skalpu remdavaisi į lubas, o prasilenkti su žmogumi galėjai tik iškišęs savo petį į priekį, o ne eidamas visu kūnu. Sienose gi, įsivaizduokit, inkrustuoti KARSTAI ir stikliniai, kuriuose guli gobelenuose įvynioti Šventųjų palaikai. Juos pamaldieji praeidami bučiuoja, ties jais be perstojo žegnojasi ir poteriauja. Įeinant į vidų lauke buvo karšta, tačiau išėjus iš „Peščerų“ – laukas pasidarė toooks vėsus ir gaivus, kad leidome sau saulės atokaitoje pasimėgauti spindulių gaiva. Nenusakoma, neaprašoma, once in a life time!
3 dienos, 2 naktys, 1 savaitgalis Kijeve, Ukrainoje buvo pastarųjų trijų metų bene įsimintiniausias dalykas. Važiavau dėl „Swans“, bet jų neišgirdęs, nesijaučiu galiausiai kažko praradęs. Važiavau su draugeliu, bet jo nepraleido oro uoste, nes anas vietoj būtino paso teturėjo ID kortelę… Tačiau hostelyje sutikau Sielos Brolį su kuriuo viskas buvo taip smagu, sava, paprasta ir gyva. Kaip ukrainiečiai klausiate? Surūgę? Skurdūs? Pikti ar dar kokie? Na, taip tas incidentas mano draugui, kai jis gavo tris smūgius į veidą nuo girto ukrainičio, kuris vien dėl išvaizdos jį palaikė rusu, nuteikia gana fobiškai, tačiau be to – jokių absoliučiai nesusipratimų. Visi draugiški, taksistai neapgaudinėja, rusiškai kalbi su ukrainiečiais, jie su tavim taip pat komunikuoja ir nesikeikia dėl to. Varyk ir tu į Kijevą, nenusivilsi. Bet daryk tą rudeniop, tada „Wizzair“ pradės naują skrydžių liniją už kiek draugiškesnę kainą. Dabar bilietas pirmyn – atgal su “Ukraine International Airlines” atsiėjo 170 Eurų.
Gero!
