Klastinga gi toji vasara. Žiemą, kai už lango siaučia sniego sūkuriai, lauki jos ir svajoji apie žydrąją padangę, putlius it zefyrai kamuolinius debesis, bekraštes kamanėmis nusėtas kvepiančias pievas ir ežerų dovanojamą gaivą. Kai ateina pavasaris ir išsprogsta pirmieji medžių pumpurai, abstrakčios svajos apie vasarą pradeda įgauti jau kiek aiškesnį pavidalą: tai planai kur lėksi, ką veiksi ir su kuo susitiksi. Bet kai jau toji vasara sodžiuj apsilanko, tai pist, žiūri sau, ir įpusėjusi jau jin – dienos vis į trumpumą ir tamsumą.
Būtent taip yra ir su tais „Kilkim žaibais“. Tradiciškai tarsi ir pirmasis vasaros festivalis, ale kiek tos vasaros ir belikę, kai čia pat jau liepa. Tarsi tiek ilgai lauktas tas žaibas, o prabėga it akimirka ir leki atgal į namus. Visgi namučio varai pasikrovęs gerų įspūdžių, nes, nepaisant visų melancholiškų saulėgrąžos gaidų, juodvarniai į „Kilkim žaibu“ renkasi tikrai ne tam, kad pavirkautų ar liūdėtų, o vien kuo rimčiausiai pasikultūrint ir pasiaust. Tad, mieli skaitytojai, prašom, XVI-tų „Kilkim žaibu“ apžvalga.
Pradėsim nuo to, kad kitaip nei buvo įprasta paskutiniais metais šį kartą į festivalį žmonės rinkosi ne šauniojo Lūksto ežero kaimynystėn, o į tolimąją Lietuvos šiaurę, Žagarę, kuri sviete bene labiausiai žinoma dėl „Vyšnių šventės“. Tokiam sostinės vaikėzui kaip aš, kuriam iki gyvo kaulo pažįstamas rytų aukštaičių ir dzūkų žemių kraštovaizdis, kiekviena išvyka į mažai pažintą šalies šiaurinę dalį yra šventė – it šuo iškiši galvą pro mašinos langą ir grožies įdirbtų lygumų, pavienių lapuočių gojų ir kitais akiai neįprastais vaizdais. Kad ir tas įvažiavimas į Žagarę – tai buvę dvaro vartai su čia pat stūksančiu nameliu, kuriame galbūt kadaise glaudėsi ir vartų sargas.
Pati festivalio teritorija išsidriekusi kiek tolėliau nuo Žagarės, Žvelgaičio ežeriuko, šalia rymančio jaukaus šilelio ir vietinio, čiurlioniškomis pušimis pasidabinusio, ozo glėbyje. Ilgą laiką, spręsdamas pagal „Kilkim žaibu“ profilio nuotrauką feisbuke, galvojau, kad festivalio scena ir stovės ant šio ledynmetį menančio stačiašlaičio darinio – nuo jo atsiveria nuostabus vaizdas į vietinio upelio slėnį bei Žagarės miesteliūkštį, tad vieta scenai čia tiesiog velniškai įspūdinga. Tačiau visokie, matyt, apribojimai ir kiti monai lėmė, kad tiek scena, tiek kempingas tenkinosi kiek mažiau vaizdingomis ozo prieigomis ir šileliu Žvelgaičio pakrantėje.
Tasai šilelis, kuriame išdygo palapinių miestelis, yra ganėtinai erdvus, šviesus ir suteikiantis malonų prieglobstį nuo dieninės kaitros. Matosi, kad prieš festivalį organizatoriai praretino medelynus ir krūmynus, tad vietos įsikurti lakštingalų ir triušių kaimynystėje buvo apsčiai. Kitas pliusas, kad nuo palapinės iki scenos vos keletas minučių. Žodžiu, gal ne taip jauku kaip Lūksto pakrantėje, ale pakankamai gražu ir kompaktiška. Vienintelis blogis su kuriuo galėjai susidurti, tai nebent visokie tamsoje pasalūniškai kyšantis praretintos augmenijos stagarai.
Be visa to, šiais metais „Kilkim žaibu“ galėjo pasigirti ir firminiu festivalio alumi, kurį išvirė „Dundulis“. Smagiausia, kad visi tokie gėralai buvo pilstomi į tvirto plastiko depozitinius bokalus, kurį ne vienas namo parsivežė kaip gražų suvenyrą. Toks žingsnis iš dalies išsprendė šiukšlių problemą, – nebuvo matyt įprasto vaizdo, kai festivalio teritorija skęsta vienkartinių bokalų jūroje, – ir už tai riebus pliusas. Kita vertus, festivalio teritorijoje akivaizdžiai trūko šiukšlių konteinerių, tad nuorūkos dažnai buvo mėtomos čia pat, po kojomis.
Žodžiu, šitaip pasidairius po festivalio erdvę ir apylinkes, būtų pats laikas pakalbėti ir apie festivalio muzikinius reikalus. O jie tokie, kad ne vienas šiais metais „Kilkim žaibu“ sutiktas žmogus festivalį juokais apibūdino kaip vienos grupės festivalį – tarsi visa festivalio organizatorių energija ir resursai būtų skirti vienam ir pačiam svarbiausiam festivalio akcentui, svečiams iš Šveicarijos Triptykon.
Penktadienį, pirmąją festivalio dieną, veiksmas įsivažiavo gan vangiai. Taip, tarsi buvo įdomu pamatyti, kaip scenoje atrodys veteranai Angis, tačiau be nuoširdaus smalsumo grupei nejaučiu jokių gilesnių sentimentų, tad pasiklausęs poros kūrinių užsimerkiau ir čia pat išsidrėbiau ant pievutės. Supraskit, be jokios sąžinės graužaties ir numigau. Švedai King of Asgard irgi nepadavė stebuklų – vienintelis džiaugsmingas jų pasirodymo momentas tai legendinių tėvynainių „Bathory“ koveris. Skylė pristatė ne vieną kurinį iš šiais metais pasirodysiančio naujo albumo, tačiau kone visoms naujoms dainoms būdinga identiška kompozicija – atėjus kulminaciniam momentui grupės vyrai užtraukia vis kokią stilizuotą sutartinę. Ir taip daina iš dainos.
Galiausiai visą penktadienio tykumą įrodo faktas, kad gerokai po vidurnakčio scenon įžengusių latvių Skyforger surengtas šou atrodė tiesiog kaip genialus. Nesu nei didelis jų fanas, nei ką, tad šiame vertinime tikrai negroja jokie šilti jausmai. Esmė, kad svečiai iš Latvijos patys savo jėgomis pakūrė tokią veržlią ir viską apimančią peklos ugnį, kad mažai kas ko nors panašaus iš jų tikėjosi. Kiek pasikeitęs grupės sąstatas, šiais metais išleistas šeštasis albumas „Senprūsija“, tokios etiketės kaip „matyti šimtą kartų“ – galbūt visa tai lėmė, kad latviukai nusprendė parodyti iš kokio molio esą tikrai drėbti. Žodžiu, pakiliausias vakaro pasirodymas.
Nepranoko jo net ir šveicarų duo Bölzer, nors šaltą birželio naktį pusnuogio vokalisto/gitaristo vedamas duetas pasistengė iš peties ir padavė tamsybių uragano, – iš šiaurės į rytus horizontu slenkanti saulės pašvaistė, iš paskutiniųjų jėgų miglą scenon varančios dūmų mašinos, du tamsoje skęstantys siluetai, Profanatica ir The Ruins of Beverast įkvėpti, viską persmelkiantys riebūs gitaros riffai, – žodžiu, ritualo išties būta rimto.
Šeštadienio muzikinės linksmybės prasidėjo dar palapinėje. Vos pakirdus girdžiu, kad nuo scenos ataidi rimtos muzikos garsai – tenais grajino tokie dėmesio verti lietuvaičiai Tuurngait. Ale kol išsirąžiau ir išsiruošiau jų klausytis, tai jie suspėjo savo pasirodymą ir užbaigt, tad atidžiau į juos pažiopsot reikės kitąkart. Po lietuvių scenoje pasirodė estai Aghor. Nelabai įdomiai grojanti grupė su savo kailyje netveriančiu vokalistu priešakyje, tad kiek palūkuriavom prie scenos ir drąsiai išdrožėm pasivaikščiot po Žagarės apylinkes.
O šiaip visas šeštadienis buvo persmelktas ramybės ir laukimo. Regėjom, kaip Neglected Fields sugrojo The Prodigy „Breathe“ koverį, etnotranzo pionieriams Auli atliekant savo programą diskutavom, kodėl šių pas save nesikviečia kokios Yagos. Matėm, kaip savanoriai ėjo varžytis dėl festivalio krivūlės, o rekonstruktoriai kovos rate rungėsi dėl stipriausiojo vardo ir „Kilkim žaibu“ trofėjaus – kirvuko. Nestokota nei traumų, nei kraujo, nei aistros ar žiūrovų palaikymo. Nugalėtoju tapo orumu spinduliavęs svetys iš Lenkijos.
Ir štai pagaliau sulaukėm vidurnakčio, meto, kai į sceną turėjo žengti lauktieji Triptykon. Skaitytojui priminsiu, kad anie yra tokios kultinės asmenybės kaip Thomas Gabriel Fischer įkurta grupė. Šis žmogus muzikos istorijon yra įėjęs kaip pagrindinė legendinių grupių Hellhammer ir Celtic Frost varomoji jėga, o šios grupės, savo ruožtu, yra tikros žanro sunkiasvorės, kurioms pagal įtaką mažai kas teprilygsta. Net ir tokiems grandams kaip Mayhem ar Darkthrone tenka nukelti savo skrybėles prieš šveicarų šaunumą. Priedo, Frostai – viena mano mėgstamiausių grupių.
O jų jau seniausiai nebėra. Bet būtent Celtic Frost tradicijas Triptykon ir tęsia. Ir, telaimina juos Jėbus, kad ne tik tęsia, bet ir kultivuoja, nes koncertuose nevengiama sugroti ir po keletą Frostų gabalų. Šauni ir naujoji Fischer kūryba, bet išgirsti senuosius jo šmotus yra kažkas tai nepakartojimo – tai svajonės išsipildymas, prisilietimas prie klasikos, kuri nusipelniusi Eliziejaus laukų amžinybės. Viskas, pradedant pirmuoju „Procreation (of the Wicked)“ akordu, iki pat pasirodymo pabaigos skamba tobulai ir pralekia it akies mirksnis. Prarėktu balsu nuoširdžiai lieju nuoskaudą, kad grupė sugrojo vos 40 minučių. Draugai šypso ir ramina – viskas truko per pusantros valandos. Kažkas tai nerealaus.
Tokie tie Žaibai. Šaltą birželio naktį prisėdi prie laužo ir ne tik susimąstai, bet ir sugebi išjausti ciklinę laiko sampratą, o po to, apmąstymų gijai nutrūkus, lyg niekur nieko atsistoji ir nužingsniuoji scenos link, kur tuoj gros viena tavo mylimiausių grupių, vien dėl kurios čia važiavai ir kuri viena organizatoriams kainavo tiek, kiek visos kitos grupės kartu sudėjus, bet kartu ir davė tiek, kiek visos grupės kartu sudėjus, ir dar pakėlus kubu. Ar protinga ant vienos grupės pastatyti visą festivalį? Velniop kompromisus, – sako žaibai, – čia laidojam saulę, kontempliuojam laužo liepsną, aukojam ožius ir laistom alutį! Už tai ir mylim.
Ačiū.
