Šitam žmogui niekam nieko įrodinėti nereikia. 30 su virš metų muzikoje, kaip „Depeche Mode“ vos ne vienintelis dainų autorius, vienas solo EP ir vienas solo albumas, bei jungtinis projektas su buvusiu Depechistu Vince Clarke‘u. „MG“ yra pirmas jo nuo a iki z solo darbas, nes prieš tai buvo koverinio tipo dramatiško skonio persmelkti opusai („Counterfeit EP“ ir “Counterfeit²“), kuriuos prodiusavo Rico‘as Conningas. Tačiau net ir po viso to MG vis tiek nenustygsta vietoje. Jis nenustoja kolekcionavęs analoginius instrumentus ir jais grojęs. Jis toliau kuria ir vis iš naujo įrodinėja. Tik ką jis šį kartą nutarė parodyti?

„Manau, kad šiais laikais kepti albumus su instrumentiniais gabalais juose yra klaida. Diskas tada tiesiog nebetenka maksimalaus efekto ir koncentracijos klausytojui jį beklausant.“ – pasakoja Martinas Lee Gore‘as apie „MG“. – „Taigi aš turėjau krūvą tų instrumentinių gabalų (likusių nuo albumo „Delta Machine“ – aut. past.) ir grįžęs namo (po turo – aut. past.), pamaniau, kad būtų didelė klaida juos tiesiog paleisti vėjui. Tad aš pratęsiau tai kas buvo pradėta ir padariau ilgagrojį instrumentinį albumą.“

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=rfGw5jOl2sQ[/youtube]

Pastaraisiais metais, ar, tiksliau, kuomet DM išleisdavo albumus, visi kalbėdavo apie „sielos“ buvimą juose. „Playing The Angel“ tokį dalyką turėjo, tačiau daugumai jis buvo per daug lėtas, depresyvus ir gūdus. „Sounds of The Universe“ buvo išvadintas visiškai bedvasiu ir beveidžiu tvariniu. O štai „Delta Machine“ daugumos tiek kritikų, tiek fanų buvo sutiktas tikrai šiltai. Kai kurie gabalai netgi tapo vienais didžiausių 10-mečio DM hitų (štai jums tuo įsitikinti, svetainės www.depechemode.com atlikta apklausa fanams apie 10 geriausių dainų iš pastarųjų trijų DM albumų).

Tad kaip su Martino Lee Gore‘o dviraidžiu „MG“? Na, nuo vienareikšmiško atsakymo išsisukti čia sunku. Klausimas ką jis juo norėjo pasakyti, atskleisti ar perteikti? „Atmosferas, kurias stengiausi sukurti šiuo albumu buvo ateities ar sci-fi tipo kinematografinės istorijos. Tai lyg atskiros pasakos, kurios galimai galėtų atsidurti kokiame nors kino filme.“ – sako Gore‘as – „Aš jau senai norėjau sukurti garso takelį filmui, bet tiesiog yra itin sunku sulaukti tinkamo ar gero projekto / pasiūlymo.“

Man asmeniškai albumas sunkiai pasiduoda klausant net trečią kartą iš eilės. Apart visiems jau ne kartą girdėto singlo „Europa Hymn“, bei dar keleto (kaip, tarkim, „Hum“ ar „Elk“) visi kiti kaip ir yra parašyta pavadinime yra „šalti, mechaniški ir be jokios lyrikos“. Kas žino, gal kam nors tai kaip tik bus pliusas ir pasakys, kad „štai pagaliau Gore‘as pradėjo groti!” (taip kadaise man pasakė vienas kolega apie Aurechre “Exai” albumą, kuris man nepaliko įspūdžio, kai aš esu klasikinio Ae skambesio fanas).

Tačiau viena aišku, kad išvysti mokslinės fantastikos kino filmą su Gore’o garso takeliu jame būtų neišdildoma patirtis. Labai tikiuosi, kad tai kada nors virs realybe. O kam nepatiks šis MG ilgagrojis – neužilgo, manau, pradės rastis neujienėlės apie antrąjį Dave Gahan ir “Soulsavers” kolaboracinį perlą. Labai džiaugiuosi, kad šis jungtinis projektas tęsia savo partnerystę, nes “The Light The Dead See” pagal kult.lt buvo vienas geriausių 2012-tų metų albumų.

O po to jau ir “DEPECHE MODE” TIME…