Šis savaitgalis buvo uždarymų savaitgalis: penktadienį vilniečiai atsisveikino su Dvareliu, o šeštadienį su vos dvi savaites gyvavusiu Link’Menų projektu.  Tuo pat metu tai buvo ir mano kultūrinio pasitenkinimo ir atgimimo savaitgalis. Išties, Vilnius nustebina ir bemat pagražėja, kai jau nusibostus barus, elektroninės muzikos vakarėlius ar iki smulkmenų suplanuotus koncertus, pakeičia gal kiek nerangūs, bet nuoširdūs bandymai sukurti naują, nenuspėjamą, įdomų reginį. Vienas tokių  Kovo 7 – 14 dienomis apleistoje medicinos pagalbos stotyje vykęs Link’Menų.

Projekto gimimo istorija paprasta – nekilnojamo turto bendrovė „Eika“ nusprendė statyti dar vieną daugiabučių kompleksą bei verslo centrą Žalgirio ir Linkmenų gatvių sankirtoje. Tačiau prieš nugriaudami ten jau kurį laiką trūnijusią pirmosios med. pagalbos stotį, pasikvietė į ją įvairiausius kūrėjus padaryti išleistuves. Nėra taip, kad „Eika“ sugalvojo kažką unikalaus: pasaulyje gaji praktika užimti apleistus pastatus, tai daroma ir su ir be jų savininko leidimo. Tačiau Lietuvoje ši okupacija netikėta, nauja.  Puiku, kad pagaliau ją kažkas inicijavo, ir dėl to ploju nekilnojamo turto bendrovei!

Į kvietimą kurti laikiną galeriją med. stoties erdvėse atsiliepė VDA studentai ir keletas kitų jaunų menininkų. Galerijos veikimo metu be kiekviename kambaryje paruoštų parodų ir instaliacijų organizuotas ir renginių ciklas, kuriame netrūko teatro bei muzikos pasirodymų, paskaitų, dirbtuvių.

Pamenu, kad Link’Menų atidarymo dieną (Kovo 7-ąją) pastate dar tvyrojo stiprus dažų kvapas ir batai lipo prie grindų, tad susidarė įspūdis, kad daugelis kūrinių buvo pabaigti paskutinę naktį. Kiekviename kambaryje klegėjo po keleta žioplinėtojų, o pirmojo aukšto koncertų salėje šurmuliavo būrys žmonių. Visgi didelio įspūdžio tądien Link’Menų nepadarė.

Kovo 14-osios uždarymas pasirodė daug santūresnis, tylesnis. Žmonių buvo mažiau, tad ir atmosfera galerijoje daug jaukesnė. Atvykę prieš pat paskutinįjį koncertą spėjome dar kartą apeiti visas trijuose aukštuose įsikūrusias parodas, nes Link’Menų projektą uždaryti turėjęs „Baltasis Kiras“ šiek tiek vėlavo. Per savaitę kambariai pasikeitė: ant sienų atsirado naujų piešinių, buvo įrengtos supynės, kelios naujos parodos. Renginiai ir reginiai pakito, todėl ateiti pažioplinėti buvo vienodai įdomu tiek pirmąją, tiek paskutinę galerijos egzistavimo dieną.

Pagaliau sulaukėme „Baltojo Kiro“. Jų pasirodymas neįpareigojančioje Link’Menų erdvėje pranoko lūkesčius ir, jei nuoširdžiai, man patiko labiau nei visi per pastaruosius tris mėnesius aplankyti koncertai (į kuriuos įėjo ir„The Kvb“ ar Yann Tiersen) kartu sudėjus. Vos po poros „Baltojo Kiro“ dainų iš kambario buvo išgyvendintos kėdės, prigesintos šviesos. Dar vienas gabalas – ir pradėta šokti. Nemanau, kad suklysiu pasakydama, jog ši grupė – fenomenas. Tekstai ir melodijos užkabina, be to, tokio ryšio su publika, kokį sugeba sukurti jie, belieka pavydėti. Tai kažkas panašaus, kas prieš 7-8 metus Lietuvai buvo Golden Parazyth.  Kokybiškas, pamėgtas, nors dar ne iki galo ir ne visų atrastas. Todėl būtinai rekomenduoju pastebėjus renginių kalendoriuje „Baltojo Kiro“ koncertą nedvejoti ir nueiti į jį. Šią grupę būtina išgirsti gyvai.

Link’Menų – pirmasis blynas, todėl kokybiniu atžvilgiu priekabiauti prie galerijos nesinori. Tiesiog manau menininkams reikėjo duoti keliomis dienomis daugiau laiko pasiruošti, prieš atveriant erdves publikai. Tačiau pačią atmosferą bei dalyvių iniciatyvą, nuoširdumą ir draugiškumą norisi pagirti. Projekto esmė buvo skatinti ir judinti, kad miegančios erdvės Vilniuje nors trumpam pabustų. Tai pavyko puikiai.

Foto: Veslava Orševska