Geriausi 2014 metų albumai, kurie yra melomaniški, gurmaniški, dvasingi ir tiesiog kultiniai.
10. Actress „Ghetoville“
Velniškai sunku, ko gero netgi sunkiausia buvo išrinkti ne pirmąją topo vietą, o būtent šią, paskutiniąją. Nes į ją pretendavo gal 10 muzikantų, -ančių ir grupių, mat šie metai muzikine prasme buvo ypatingai stiprūs. Gal neapkrausiu jūsų asmenavimais, kas atkrito, o geriau pristatysiu kas tas Actress (jo, tai bičas, o ne pana) yra. Tai prodiuseris iš D. Britanijos, kuris iki „Ghetoville“ yra išleidęs transformacijomis ir mutacijomis apipintus tris albumus. Tas beje atsispindi ir šiame ypatingai spalvingame diske, mat čia galima rasti ir Detroit techno, ir Chicago gheto house, ir net repo. Tai vienas netradiciškiausių ir nestandartiškiausių šių metų įrašų, kuris perlipa šiuolaikinės muzikos rėmus.
9. Chinawoman „Let‘s Part in Style“
Ši tamsių sąskambių, pakrypusios poetikos, bei savotiško grožio ir šarmo mergina nestebinti negali. Vienas už kitą geresni albumai, nors „Party Girl“ kaip buvo taip ir liks, ko gero, nepralenkiamas, tačiau „Let‘s Part in Style“ tęsia geriausias ano šedevro tradicijas ir užtikrintai atsiduria tarp 10 kultiškiausių albumų. Nėra blankių kūrinių šiame diske, visi su savo krūviu, bei stipria emocine linija. „I‘m on vacation from love…“
8. Davidge „Slo Light“
Svajingas, hipnotizuojantis, poetiškas, patetiškai lyriškas, intravertiškai subtilus – toks aštuntoje vietoje esančio albumo epitetų „kratinys“. Neilas Davidge yra kultinė asmenybė, nes kadaise buvo vienas iš kertinių projekto „Massive Attack“ prodiuserių štabo. Tas akivaizdžiai jaučiasi jo „soliniame“ šedevre – mistiška atmosfera, duslios ritmikos, kinematografinės orkestruotės. Bei galybė kontributinių vokalistų; pradedant „Massive Attack“ dainavusia Claire Tchaikowski, baigiant legendine Brit pop diva Sandie Shaw.
7. Борис Гребенщиков и Аквариум „Соль“
Sunku patikėti kaip grupei, kuriai jau virš 40 metų dar gali būti nesvetimas hard rockas, rock‘n‘rollas ir tuo pačiu ne banali, subtili lyrika. Visa tai yra albume „Druska“, kuris praverčia ir per meditacijas su smilkalu, ir per rytinės mankštas nubudus, ir tiesiog dirbant kokį nors fizinį ar protinį darbą. Tai ir apmastymų muzika, ir sielos harmonizacija, ir headbangas viename. Борисa Гребенщиковa на президента!
6. Sólstafir „Otta“
Deja, bet per Žaibus (turiu omeny „Kilkim Žaibu“ festivalį) pramazinau šių… Aha ISLANDŲ gurmanišką muzikinį šou. Tačiau ne už ilgo su kaupu tai atsiimsiu, mat kitąmet „Sólstafir“ koncertuos Lietuvoje vėl, bet ne kaip kažkokio festivalio dalis, o kaip solo atlikėjai. Kas yra super, nes albumas šis – absoliutus šedevras! Tai nėra kažkoks tiesmukas metalas, per kurį norisi tik kratyti galvą, o kaip tik – subtilus, lyriškas ir išjaustas manifestas. Kuriame, klausydamas, gali pamatyti visą įstabiąją Islandijos gamtą, pajausti naiviai žavų tautos charakterio žavesį, bei tiesiog muzikaliai padreifuoti.
5. Ben Frost „A U R O R A“
Eksperimentiškiausias albumų topo diskas yra šis Ben Frost darbas, kuris kartu su Actress yra vieni iš šių metų kaipo novatorių. Tai ir harmonija chaose, ir drausmė betvarkėje, ir kosmosas beklausant. Šis Australų kilmės islandas yra garsus tuo, kad yra visapusis talentas, bei aktyvistas; jis kuria garso takelius filmams, kolaboruojasi įvairiems projektams su įvairiais menininkais, interviu metu nesustodamas gali pasakoti apie astronomiją, biologiją, literatūrą, gamtą, meną ir netgi krepšinį – jį jis taipogi dievina. Ko gero visa tai ir reflektuojasi jo monumentaliame diske „A U R O R A“, kuriame, reiktų paminėti, reiškėsi ne tik jo sintezatoriai, bet ir sunkioji „Swans“, bei „Guardian Alien“ būgnų artlierija (turiu omenyje Thorr Harris bei Shahzad Ismaily).
4. Earth „Primitive and Deadly“
Dar vienas netipiškas metalo albumas kultiškiausiųjų tope. Prisipažinsiu – šiemet klausiau begalę vienus už kitą geresnius sunkiosios muzikos albumus („Mayhem“, „Behemoth“, „Cannibal Corpse“, „Agalloch“, „Vader“ etc), tačiau į topą nutariau įkalti „Earth“ su „Sólstafir“ opusus dėl vienos priežasties, jie – ne tipiniai. Tai muzikinis katarsis, juos klausant – siela kažkur klajoja ir grįžta į „ramybės buveinę“. Per juos nesinori tiesmukai kratyti galvų, bet kumštį suspaudus laikyt – visada. Ir jei „Sólstafir“ jau nebe tolima misija išgirsti gyvai, tai dėl „Earth“ ateinančiais 2015-tais metais bus galima ir kažkur nuvažiuoti.
3. Coldplay „Ghost Stories“
Geriausias pop albumas. Ir taškas. Man keista, kad daugelis muzikos apžvalgininkų šį „Coldplay“ įrašą koneveikė keiksmažodžiais ir visaip kitaip išdėjinėjo į šuns dienas. Va, tarkim „Mylo Xyloto“ (ar kaip jis ten absurdiškai buvo beužvadintas) tikrai vertas žemiausių vertinimų. Bet „Ghost Stories“ – just perfect! Kai reikia kažko neįpareigojančio, šilto, jaukaus ir tiesiog mielo – vaiduoklių pasakaitės visada suveikia. Tad velniop tuos apžvalgininkus. Ne vienas man paantrino ir, žinau, paantrins. Nes, galų gale, kaip sakė Buda: „jeigu tu turi savo nuomonę, kuri prieštarauja kitų nuomonėms, bet ja esi visiškai tikras, tai ir tikėk tik ja.“
2. Peter Christopherson „Time Machines II“
„Time Machines“ – vienas geriausių „Coil“ grupės albumų (o su anais, manau, nieko nereikia supažindinti). Tačiau, kaip žinia, Johnas Balance‘as prieš dešimt metų žuvo, taip kartu į Anapilį pasiimdamas „Coil“. Tad liko tik mielas dėdulė Peteris „Sleazy“ Christophersonas, bet… ir anas Tailande sugebėjo užversti kanopas. Ir lygiai, kaip, kad po „Coil“ buvo išleistas post-mortem albumas, taip ir po Sleazy mirties – artimųjų buvo pasielgta anaLogiškai. Ir ahhh, koks tai stebuklingai geras dalykas! Drone metafizinių psycho-aktyvių kilpų pynimas pačiomis geriausiomis ir tuo pačiu naujomis tradicijomis! Mirė Sleazy, tegyvuoja Sleazy, per amžius Sleazy.
1. Swans „To Be Kind“
Praktiškai jau Gegužės 12-tą dieną (kada buvo išleistas „To Be Kind“) pasidarė aišku, kas bus bus nugalėtoju geriausio 2014-tų metų albumo kovoje. Depresija, mizantropija, demonai, nekaltybė ir nuodėmė, išsilaisvinimas ir pragaištis, dieviškumas ir dulkės. Visa tai ir dar galybė kitko yra šiame dar viename transcendentiniame grupės „Swans“ monumentaliame opuse. Michaelas Gira, kaip ir kiti keli grupės nariai, nors ir yra kamuojami psichinių sutrikimų, tačiau tai, atrodo yra tik vienas privalumas. Mat nuo to šis, net ne bendas, o visas muzikinis noise experimental rock Reiškinys bręsta tarytum geras viskis ąžuolo statinėse. Kūrybinių idėjų M. Girai toli gražu nestinga, gyvi pasirodymai – nuneša stogus ne vienam buvojusiam, o muzikos apžvalgininkai – ar hipsterinio, ar tradicinio formato – visi duoda aukščiausius įvertinimus. Kaip va, kad ir aš, Morandis, iš tokio tinklapio www.kult.lt (šypt).
