Ir tai paprasta įrodyti kaip 2×2=4, ar Dieviškosios dalelės egzistavimą. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Taip, mes gyvename gana sudėtingoje šalyje. Geografiškai esame Europos centras, tačiau tikrai nesijaučiame kaip Europos bambos. Mat iš dešiniojo šono mums plakasi tokie kaimynai kaip „Motina Rusija“, apačioj diktatoriška Baltarusija, nedraugiška Lenkija ir tik viršuje turime draugelius (ar tiksliau brolius)  latvius. Taip, pas mus mokesčiai, maisto ir visokios šildymo kainos nėra adekvačios atlyginimams (iš emigrantų esame girdėję apie pasakiškai gyvenančius norvegus arba apie didžiausią pasaulyje minimalią algą turinčią Šveicariją). Taip, mums geriausi kaimynai yra tie kuriems dega namas, taip, mes turime daugiausia savižudžių pasaulyje ir vidury dienos šaudomi „pedofilai“. Taip, pas mus ne tik greičiausias internetas planetoje, bet ir jo komentatoriai yra didžiausi ekspertai, poetai, beigi, nepabijokime to žodžio – benkartai. Bet, palaukit ar tik tai mes te turime, matome ir tuo „didžiuojamės“?

Visų pirma – apsidairykite. Seniau (prieš 25 metus) Lietuvos bamba buvo Kaunas. Ten klestėjo gerovė ir „visa kas šauniausia“ buvo Kaune – tviskanti Laisvės Alėja, žydintis Žaliakalnis, sproginėjantys kaštonai, spinduliuojantis Soboras ir t.t. Vėliau atėjo Vilniaus eilė – rekonstruotas senamiestis ir Gedimino prospektas, atrenovuojami galybė kultūrinio paveldo objektų, pastatyti Valdovų Rūmai ir pan. Ir visa Lietuva su pavydu žiūrėjo į šias dvi sostines ir plūdo į jas iš gūdžiųjų provincijų. Tačiau kaip yra dabar? Ar provincija lygu provincijai į kurią nuvažiavęs su tviskančia naujausia mašina vietinių akims atrodai kaip ufonautas? Senai anaiptol. Kartą važiuodamas su taksistu būtent apie tai ir kalbėjau, kad viskas Lietuvoje išgražėjo. Gi šis man atkirto – „ai, žinai, pavažiuok toliau kur nuo Vilniaus ir prasideda… Vaizdeliai.“

Telšiai (c) Šarūno Jonkaus nuotr.

„Bet ar tu, žmogau, tada esi nuvykęs kur toliau nei Vilnius?“ – retoriškai paklausiau ano. Ir tie kas manim netiki tenuvyksta į Uteną, Anykščius, Telšius, Plungę ar net tokią „Dievo užmirštą“ nykštukinę periferiją kaip Varniai. Apaksit kaip sutvarkyti visi pagrindiniai keliai su nauju apšvietimu, trinkelėmis išklotais šaligatviais ir želdiniais. Tada, tarkim, Utenoje – nauji parkai, naujos teniso, krepšinio, futbolo žaidimo aikštelės. Kiek didesniuose miestuose – gal ir liūdnai pagarsėjusios, bet vis tiek – pastatytos ištaigios arenos, kurios priima kuo toliau tuo daugiau didelių koncertų, ko pasėkoje jau nebe vien Paškevičius ten gali koncertuoti vieną kartą metuose, bet jo įkandin seka pradedant Naktinėmis Personomis, baigiant Džordana Butkute.

Kultūrinis gyvenimas klausiate? Ką jūs! Lankiausi prieš 10 metų Amerikoje, išmaišiau ten Bostoną, New Yorką ir Cape Codą, tada dar kai ta šalis buvo pačiame žydėjime (t.y. iki krizės) ir tai ką mes turime dabar, mano subjektyvia nuomone, netgi gal yra spalvingiau nei tuose daugiamililoniniuose megapoliuose tada kas vyko. Taip ten daugiau teatrų, taip ten daugiau arenų su mega žvaigždėmis, taip ten daugiau klubų ar barų, ar restoranų. Tačiau mūsų sostinėje kartais būna taip, kad nors persiplėšk į šešias dalis, kai galvoji kur nueiti šeštadienio ar penktadienio vakarą. Viskas taip koncentruota, intensyvu ir selektyvu.

Depeche Mode Vilniuje (c) Morandžio nuotr.

Kai atvažiuoja kokia Kylie Mingue sumanieji interneto komentatoriai sako – suseno, kad atvaro į Lietuvą. Kai atvažiuoja Robbie Williamsas, kuris išparduoda bilietus per 15 minučių į pasirodymus karščiausiuose Europos miestuose, tie patys didieji ekspertai pyškina, kad „nusigyveno iki Lietuvos lygio…” Ir net jei Michaelas Jacksonas prisikėlęs, Lietuvoje kaip zombis atliktų „Thriller“ albumą gyvai, matyt ir anie rastų kokį atmazą, kaipo „tik į Drasiaus kraštą tokiems ir važiuoti reikia…“ Tačiau ar verta tada skaityti tuos komentatorius, jei tai AKIVAIZDI tiesa, kad Lietuva iš ties dabar yra vienas karščiausių Europos kultūrnių taškų? Kur gali nuo 18:00 valandos nueiti į Koršunovo, ar tarkim Varno, ar Nekrošiaus spektaklį, tada nuo 20:00 į areną į vieną iš minėtų koncertą ar pogrindinės muzikos festivalį. Tada sudalyvaut Kongresų rūmuose bei Filharmonijoje vykstančiame klasikinės muzikos sūkuryje. Kol galiausiai naktį praleisti viename iš galybės įvairiaspalvių barų, galybėje įmantrių restoranų ar klubų su didelį aktualumą pasaulyje turinčiu didžėjumi ar gyvu elektroninės muzikos atlikėju.

Na ir galiausiai svarbiausia ir skaudžiausia problema – politika. Na, čia „karšta tema“ ir ne vienam atrodys kaip minimas ant nervo. Ir taip, čia yra daugybė purvų, bet pasakykit Jūs man – kuri šalis nėra be purvinos politikos? O štai gerąją jos pusę mes, manau, tikrai turime ir dar kokią. Negi bus dauguma beskaitančiųjų, kurie nesididžiuoja tokia kieta ir sumania dabartine mūsų prezidente? Kuri, būdama tokios nykštukinės Europos žemyno valstybės vadove, bei spaudžiama iš šonų minėtų kaimynų, su tokiu anti-konformizmu ir iš vis be baimės deklaruoja Akivaizdžią Tiesą apie visą pasaulį suvysčiusios krizės Ukrainoje prieš Rusiją. Ji tokia – vienintelė. Visame pasaulyje. Nebijanti, konkreti, gelianti tiesiai į nervą didžiąjai meškai ir užsnūdusiems Europos lepšiams. Kad anie pagaliau nubustų.

SGD terminalas Independence (c) Šarūno Mažeikos nuotr.

Be to, kad ir kaip ten būtų, bet tas „prakeiktas fizikas“ iš ties kaip reikiant sudirigavo ekonominius svertus ir išlaikė Lietuvą nuo grėsusio akivaizdaus bankroto sunkmečio metu. Po jo atėjęs „Prietaisas“ irgi nėra pats blogiausias variantas, nes juk jo valdymo metu mes pagaliau įsivedame Eurą, ko gero kompensuojamos bus pensijos, bei kalbama apie minimalaus atlyginimo kėlimą. Galiausiai vien tai, kad turime bent tris senų tradicinių, nuosaikias ir daugiau mažiau – ne pigias ir ne populistines partijas – vien tai yra akivaizdus laimėjimas politikoje, kaip tokiai jaunai valstybei. O populistų visada ir visur, ir visuomet kaip buvo taip bus ne tik pas mus, bet kiekvienoje šalyje… Mes tikrai nesame šioje srityje unikalūs.

Na, ir pabaigai dar verta prisiminti tokį „menką dalykėlį“, kuris visai Europai yra PAVYZDYS kaip reikia kovoti su chamiškąja Rusija – tai SGD terminalo „Independence“ projektas, kuris ne ginklu ar kažkokiu lindimu į užpakalį su kaimynu kovoja, o pačiu geriausiu būdu – atsiribojimu nuo jo. Tada Kaune įsteigtas KTU „Santakos“ slėnis, kurį užsienio žiniasklaida jau dabar krikštija kaip „SILICIO SLĖNIO atitikmeniu visoje Europoje“. Ir, galiausiai, sutvarkomi tos pačios Laikinosios Sostinės pagrindiniai keliai… Kurie reikia tikėtis palengva ir liks tik kaip anekdotas ar istorija, o ne faktas.

R. Meilutytė su medaliais (c) Lietuvos plaukimo federacijos nuotr.

Bei sporte skina medalius Meilutytė, ko pasėkoje Lietuviai daugiau sportuoja moderniuose baiseinuose. Pas mus panos yra gražiausios visame pasaulyje – tą tvirtina visokie Steve‘ai Tyleriai. Žodžiu, Lietuvi mielas, nubusk! Esi Lietuvis ir tuo didžiuokis, džiaukis, šiukštu nesibodėk. Nekreipk dėmesio į idiotiškus komentarus internete, nes kaip vienas teisingai tame forume išsireiškė – ne Lietuviai ten komentuoja, o tiesiog maniakinės depresijos kamuojami atmatos ir prorusiški samdiniai. Gyvename visi puikioje, išsivysčiusioje, nepriklausomoje, gražioje ir nuolat tobulėjančioje šalyje. Ir tai suvokę net nepastebėsime, kaip tik dar labiau pamilsime save, tėvynę ir visus kitus kurie gyvena ne tik šalia, bet ir kaimynystėje ar aplinkui. Tapsime geresni sau ir vieni kitiems.