Kad Anykščiuose kartą per metus vyksta itin tamsios elektronikos festivalis žinojau nuo seno, tačiau ten nuvažiuoti vis sukliudydavo daugybė dabar nebereikšmingų priežasčių. Kaskart renginio neaplankius, noras tai padaryti sustiprėdavo, tad po kelių metų įvyko lūžis – ir štai aš jau palengva riedu Ukmergės plentu, Anykščių link.

Pažiūriu į Baranausko klėtelę, pasivažinėju rogutėmis, užkandu kavinėje „Erdvė“, kurios pusę lankytojų sudaro įtartinai tamsiai apsirengę asmenys, ir pradedu artėti prie Anykščių kulltūros centro, vieno iš moderniausių miesto pastatų. Tikėjaus eilinės sovietinės kultūrkės, bet kur tau, už stiklinių sienų šviečia įvairiaspalvės lempos, aplink būriuojasi dar daugiau tamsiųjų, oras tiesiog pritvinkęs festivalio vaibo.

Kaip ir dažniausia pas mus, reikalai pusvalanduką vėluoja, bet štai jau mus leidžia į salę. Daug nemąsčiau apie tai, kokia ta salė bus, bet pasirodo, kad čia veik pusė amfiteatro. Įsitaisau patogiai trečioje eilėje ir stebiu, kaip prie pulto žengia Inwards. Vaikino pasirodymas – ne kiekvieno skoniui, ir aš prie tų, kur ne kiekvienas. Jei traktuoti pasirodymą kaip noise – jam trūksta energijos, jei kaip ambient – trūksta gelmės, dermės ir grožio, o jei kaip field recording – trūksta tų išieškotų garselių, įdomių garso šaltinių ir dinamikos. Bet labiausia čia pasigendu vystymo – pirmą, vidurinę ir paskutinę minutę skambesys yra lygiai toks pats. Na, bet projektą girdžiu pirmąkart, tikėtina, kad jis pakankamai jaunas, tai šią dalį baigsiu su pozityvia gaida apie viltį ir tobulėjimą.

Už pulto stoja Morrigun. Merginos gyvai nesu girdėjęs, bet turiu senokai išleistą jos albumą Marvele.  Gerą albumą. Blemba, tam albume yra viskas, ko pasigedau Inwards pasirodyme, tad iš Morrigun tikiuosi nemažai. Gaunu irgi nemažai, bet toli gražu ne daug. Skambesys pakitęs – mažiau archaikos, ritualų, pasaulio garsų. Užtat daugiau dinamikos, eksperimentų, pakilimų ir nusileidimų. Eksperimentai eksperimentais, bet iki to albumo pasirodymas netraukia. Kūriniai prasideda neblogai, bet jiems trūksta išdirbto vystymo, o kai kuriuos eksperimentus jai derėjo atlikti studijoje, ne prieš susirinkusią publiką.

Čia gal jums pasirodys, kad esu senas bambeklis, bet taip nėra. Nepaisant silpnokos pradžios, džiaugiuosi kiekviena avantiūros akimirka. Kaip visada, stabteliu prie mažo kompaktų turgelio ir pastebiu, kad festivalis yra išleidęs savo kompiliaciją. Ketvirtą. Šiai po kūrinį sukūrė praktiškai visi čia atvykę atlikėjai. Va čia tai rimta! Dvidešimt penki litai ir dailus digipackas sėda mano kišenėje. Vis dar žaviuosi šia idėja ir jos išpildymu, kai ant scenos užlipa Oorchach ir Skeldos.

Neslėpsiu, esu senas Oorchach fanas. Jo ankstyvos ritualinės kilpos hipnotizuoja, veda iš proto ir niekaip nenusibosta. Paskutinio meto eksperimentai, kai iš daugybės paskirų sluoksnių Povilas lipdo masyvias noizo sienas man irgi patinka. „Patinka“ yra ne tas žodis – kai intensyvus ritmai pradeda  griūti, kai matai kaip auga visaapimanti daugiasluoksnio noizo banga, supranti, kad vis tik ir „žavėtis“ yra netinkamas žodis, ir nežinia, kuris iš žodžių yra tinkamas. Tai yra geriau už 365 wow.

Taigi, Oorchach ir Skeldos pradeda, sėdžiu, klausau. Lo-fi reikalai – check. Daugybė vienas ant kito lipančių sluoksnių – check. Užkilpinta ritmika – check. Ir vis tik kažkas ne taip. Sėdi, klausai, girdi kokybę, garsas ausiai malonus, bet kažkas ne taip. Ogi melancholiškas skambesys. Velnias, Oorchach skambesys visada buvo tamsus, visada buvo gilus, bet melancholija? Tai ką girdžiu yra ruduo. Na jo, dabar ruduo, bet supraskit, noriu energijos, gelmių, kilpų, ritualų. O gaunu rudenį, gerai išdirbtą, bet rudenį. Pamažu noizo dalis silpsta, į paviršių kyla oro!oro! menantys melancholiški sąskambiai ir… akordeonas. Aišku, jokių kaimo šokių, čia jis lėtas, ilgesingas, papildytas dar ilgesingesniu vokalo. Pasirodymas įdomus ir netikėtas, bet kur gi mano kilpos? Tai, kad tikėjausi visiškai kitko, turbūt tik mano problema, bet pasitenkinimo gaunu mažiau nei tikėjausi.

Po pertraukos savo pasirodymą pradeda Colin Potter, senas industrial scenos vilkas. Ir pasirodo, kad ta senatvė – tik į gerą. Dešimtys metų patirties liejasi į publiką puikiai suvaldytų dronų, giių atmosferų ir hipnotizuojančių ritmų forma. Colinas puikiai išmano savo darbą, keliauju kaip reikiant, ir štai, viskam aprimus, fone gaudžiant gongams ir Tibeto dainuojantiems dubenims and scenos užlipa H3O, pasakojantis beprotybę apie laiką ir būtį. Tekstas perpildytas sofizmo ir beletristikos, tačiau puikiai atlieka savo vaidmenį – tai, ką girdžiu, garsas, žodžiai, yra visiška beprotybė. Belieka tik į ją pasinerti, mėgautis ta sunkia atmosfera ir klausyti šnekų apie nieką, nesuprantamų, bet bepročiui – itin svarbių. Vokalistas pasitraukia ir Colinas pamažu pereina prie ritmingesnių reikalų. Ir pereina prie jų ilgam.

Alkoholio atpalaiduota auditorija meta vieną kitą šūksnį, bando ploti ties tylesnėmis dalimis, bet Colinui jų užuominos nė motais. Tvirta ranka jis sukinėja knobsus, jo kolega sugrįžta ir čiumpą į rankas (tiesa, labai, labai mėgėjiškai) fleitą ir ragą, kurių skleidžiamus garsus Colinas čia pat karpo, redaguoja, daugina ir naudoja kaip šaltinį naujiems ritmams sukurti. Gyvas pasirodymas čia yra tikrai gyvas. Kad ir koks būtų įspūdingas Colino pasirodymas, jis šiek tiek užsitęsia, tą pripažinti reikia. Tačiau net ir tai jo nesugadina – į pertrauką žengiu gerai patripinęs.

Paskutinysis atlikėjas, CoH, groti pradeda kitoje salėje – atsitiktinai nugirstu, kad jau kuris laikas, kaip jis pradėjo groti, ir žengiu į senąją Anykščių kultūros centro dalį. Tą su grublėtu betonu puoštomis sienomis, mediniais laiptų turėklais, parketu, ir akmeninių plokščių dekoru. Kita salė tam, kad visi stovėtų – ir galėtų šokti. Šokančiųjų vis daugėja, salė užsipildo, bet dvasinio ryšio su tuo kas skamba nepajuntu. Netikros gitaros, nekokybiškas (tyčia, bet…) garsas ir primityvūs ritmai nekabina nei per penkias minutes, nei per penkiolika, tad susipakuoju ir keliauju lauk.

Taigi, galbūt čia ir paburbėjau apie tą ir aną, bet Machine started to flow into a vein yra jėga. Vien jau lokacija, priverčianti išsiruošti į kelionę, ko verta! Ir pats renginio vaibas, ir neblogas atlikėjų sąrašas, ir burgeriai už 6 litus, ir senas geras kompakčiukų turgus, ir nuosavos festivalio kompiliacijos užtikrino, kad čia užsuksiu ir kitąmet. Juk nuotykis. O nuotykiai yra gerai.

Foto: Launagis