Pop scenos karalienė, Kauno diva, Bravo statulėlės laimėtoja – tokie štai neoficialūs įrašai yra Džordanos Butkutės gyvenimo aprašyme. Tačiau ar visi jie yra teisingi ir ekvivalentūs – toks klausimas kirbėjo prieš jos koncertą mano galvoje. Ir lūkesčių būta kone maksimalių. Mat albumas iš ties pelnytai gali būti tituluojamas kaip geriausiu Lietuvišku metų įrašu, mat popso ten nė su žiburiu nerasi. Praeitamet lankytas Stasio Povilaičio koncertas toje pačioje arenoje paleido su gražiausiais jausmais ir kadangi Džordana, galima sakyti, yra iš panašios kategorijos, tokio pat katarsio leidau sau tikėtis ir čia. Galų gale viešieji ryšiai skelbė apie įspūdingas bene ~100 tūkstančių litų investicijas į šias gastroles. Tad, kaip supratot, į koncertą variau, kaip minimum smagiai įsijautęs.

Renginys, kaip ir priklauso, mandagiai vėlavo (apie akademinę valandą) ir truko apie pusantros su publikos išprašytu dainos bisu. Arena buvo praktiškai pilna, bet jei Klaipėdoje buvo sold-outas, tai rodos, kad Vilniuje to pasiekti nepavyko. Šou susidėjo iš dviejų dalių (jei taip galima pavadinti), iš kurių pirmoje pusėje buvo atliekami vien naujausi kūriniai iš albumo „Kryžkelės“, o po to – senos geros Džordžos dainos (daugumoj). Publikos būta pačios įvairiausios – nuo keleto hipsterių, iki jaunų rock muzikos gerbėjų; nuo Panterinių divų, iki jų 60-mečių mamų-senjorių; nuo ilgojo reiso vairuotojų, iki garbių ponų, bei studenčių.

Šou buvo pradėtas gabalu iš albumo „Kryžkelės“ (pastarąjį diską Džordana nepasibodėjo atlikti kone visą). Ir kaip dėjo… Gal ir per drąsu tai būtų pavadinti metalu, bet kad paprastam rockeliui etiketė nė iš tolo nesiklijuoja tai faktas. Geriausių tradicijų, net ne klasikinis, o šiuolaikinis hard rockas. Plius Lietuviškas, jį klauso pilna arena ir ne tik, kad klauso, bet dar ir aktyviai į jį reaguoja. Teigiamai. Žinoma, per naujojo albumo kūrinius visi daugumoj ramiai sėdėjo arba eidavo užsipirkti alaus bei įkvėpti dūmelio, tačiau vien vaizdas, kad buvusi popso diva kala geležį iki raudonumo ir dar prie to nepratusiai publikai, vien tai buvo verta Mamos, Tėtės, Bravo ir Bis statulėlių.

Viso ant scenos buvo net beveik tuzinas žmonių – trys pritariančios vokalistės, du gitaristai, du violončelininkai, boso gitara, būgnininkas, klavišininkas ir vienuolikta Džordana. Scena paliko kaip masyvios ir didingos įspūdį, kuri, galima teigti, nenusileidžia net pačioms ryškiausioms užsienio muzikos žvaigždėms (kaip, tarkim, kokiai Kylie). Susidėjo ji viso net iš trijų aukštų: pirmame buvo gitaros ir Butkutė, antrame įtaisyti per visą scenos lygiagretainę likę muzikantai. O, kad ir to nebūtų maža – šalia sėdinčių žiūrovų kojų mėtėsi dar vieni metalo laužui tinkantys ratai.

Apšvietimas – dar vienas įspūdingumas. Kiekviena daina turėjo savo šviesos šokį, nors kartais sinchroniškumas ar dinamika pavesdavo, bet kaip ir problemas su garsu – galima atleisti, nes į broką būdavo gana greitai reaguojama. Vienas iš kolegų fotografų po renginio „pasigyrė“, kad Butkutės koncerte pasijautė kaip pragare. Taip, taip, čia kaip ir „Rammstein“ koncerte – be pirotechnikos neapsieita. Sakė, vienas iš kolegų tiesiogine to žodžio prasme užsidegė plaukus, o po to, kai bandė užsigesinti kaimyno alumi – vos į dūdą negavo. Gaila nepamačiau to vaizdelio, nors aš irgi tuo momentu buvau prie pat scenos kai šaudė pragaro patrankos, bet „laimei“ pas mane ant galvos praktiškai nėra kam užsidega.

„Vienas namuose“, „Tavo pasaulis“, „Nemylėjau tavęs“, „Tavęs ieškojo mama“, „Man patinka“ ir tik kaip, bliamba, galėjo nesugroti „Gimimo diena“?! Tai juk esminis jos himnas! Kalbant apie tai kaip ir ką Butkutė veikė ant scenos ar tiesiog, kaip bendravo su publika, tai atsakymas paprastas – minimaliai. Baigia groti daina, ji kažką greitakalbe pašnibždomis sudeklamuoja ir „na, pirmyn, chebryte, važiuojam, nestovim“. Taip daugmaž visą koncertą. Bisui išėjo po kaip reikiant didelių ovacijų ir nežinodama ką gi čia daugiau nuveikus, užklausė susirinkusiųjų ką jie nori išgirsti. Kaip minėjau tai buvo ne „Gimtadienis“, kurio taip laukiau, o dar kartą sugriežtas „Nemylėjau tavęs“. Per šį bisą ir palikau koncertą…

Tad štai toks Džordanos Butkutės šou „Nesudeginta ant laužo“. Tikrai įspūdingas, masyvus ir su pretenzijomis į Lietuviškąjį metų muzikinį įvykį (žiūrėsim ką prieš Kalėdas parodys „Antis“). Maloniai pribloškė jis savo very hard rockiniu gaivališkumu, energija ir scenografine mase. Bei kas svarbiausia – jokios baimės tokia korta lošti. Išbalansuota riba tarp asmeninės, kaip atlikėjo, saviraiškos laisvės ir pat(a)ik(av)imo publikai. Smagu, kad, atrodo, nei viena pusė tikrai nenukentėjo ar liko nusivylusi – nei meninė projekto vertė, nei žiūrovas sumokėjęs už tai gana nemenką sumą pinigų. Tiesa, pikantiško įdomumo dėlei galima būtų paminėti, kad renginyje buvo prekiaujama ir „Kryžkelės“ vinilais. Spėkit kokia kaina? Aha, tikrai tik 253 litai – net tris kartus perklausiau ar tai tikra kaina (šypt).