Šeštadienis buvo visiškas rokenrolas! Pamenu, praeitamet kai žiūrėjau Afrikos trupių performancus mane jie neįtin nustebino, nors ir patiko. Bet kai lankausi Auros festivalyje jau virš 10 metų ir jau daug visko esu matęs, pamaniau, kad ir Meksika bus kažkas panašaus, t.y. žaidimas natūrfilosofiniais klausimais. Tačiau… Nieko panašaus! Nuo didingo grožio iki be galo šilto vyro ir moters santykių atvaizdavimo. Nuo pasijuokimo iš Meksikietiškojo Mačo-man iki homoseksualios meilės viename etiude iškėlimo. Bet prieš šį vyksmą VDU, vakaras prasidėjo Dramos Teatre nuo Švediško spektaklio „Transmisija“.

Tai – silpniausias pasirodymas man šiemet. Nors anotacija kvietė laukti kai ko kur kas stipresnio. „Lytėjimas – stipriausias iš visų mūsų jutimų. […] Šokėjai reaguoja į elektromagnetinius impulsus, gaunamus per vibruojančius prietaisus, pritvirtintus ant jų kūnų. Daugiasluoksnė „Transmisija“ yra dialogas tarp šokėjų ir žiūrovų, komunikacija vyksta nuotoliniu būdu per nematomas bangas bei prisilietimus per atstumą.“

…tokia štai ta anotacija. Tačiau apart bemaž valandą trukusio šešių šokėjų blaškymosi po sceną fone grojant drone stiliaus muzikai, daugiau nieko pamatyti ar pajausti aš nesugebėjau (šalimais buvęs tėvas, dar galvojau, po spektaklio pagilins mano mintį, kaip „Pink Floyd“ gerbėjas, tačiau ir jis per spektaklį snūduriavo…). Šokėjai ne tik blaškėsi po sceną, bet kartais nueidavo į jos kraštus prie aparatų, kuriais „derindavo“ savo kolegų judesius minėtais elektromagnetiniais impulsais. Bet kaip minėjau, manyje jokios refleksijos tam viskam – nebuvo.

Ir ką gi ponios ir ponai – žavingoji Meksika! Viso vakaras susidėjo net iš trijų dalių (neskaitant dūzgių su Tekilos šotais, buritais ir salsa), o trukmė visko buvo kone 3 valandos. Pirmoje dalyje, didžiojoje VDU salėje buvo sušokti 4 apie 20 minučių trukmės etiudai. Pirmasis tai – solinis vieno vyro pasirodymas, kuris reflektavo Dieviškąją didybę, kuri susilieja su tobulu vyriško kūno grožiu ir visa tai atskleidžiama itin plastiška choreografija, skambant didingai orkestrinei muzikai. Tėvas šį spektaklį labiausiai užskaitė.

O va antrojo – nelabai, mat jo tema buvo dviejų vyrų santykis. Vienišų vyrų, kurie susitinka kažkur nakčia (ko gero gatvėje) pliaupiant lietui ir šviečiant gatvės žibintams bei mėnesienai. Vaizduojamas jų susipažinimas, bendravimas, aistros ir greitos meilės linija, kol galiausiai viskas sugrįžta į pradinį tašką ir jie pasuka skirtingais keliais.

Trečio nesupratau nei aš nei tėvas, mat sušoktas jis buvo vieno šokėjo, kuris buvo apsivilkęs „pižamą“. O štai ketvirtas buvo pats šilčiausias – iškeliantis klausimus apie šiuolaikinius vyro ir moters santykius. Apie tai kaip porelė guli paplūdimyje, jų pėdas skalauja jūra, smėlis masažuoja kūnus, o jie vartydamiesi ir glamonėdamiesi diskutuoja ar, tiksliau, vyras parinasi: „Žinai pastebėjau, kad visi anksčiau ar vėliau išsiskiria…“ Gi moteris atsako: „O man labiausiai patinka tas momentas, kuomet aš savo menkas sušalusias pėdas, įspraudžiu tarp tavųjų kojų ir jos taip jaukiai susišildo…“ Pastovumas ir šiluma – tokie buvo moteriški paprasti norai amžinai susiklapatyjusiam vyrui.

Antra dalis buvo „Fluxus“ tipo performancas. Smagus reikalas, nes net neaišku kaip jį buvo galima stebėti, mat vyko jis ankštame VDU foje, gi žmonių buvo kur kas daugiau nei ten gali sutilpti. Priešais pat laiptus iš celofanų buvo suformuotas kvadratinis narvas performeriui, kuris jo viduje įkūnijo „šiukšlę“. Po savo drabužiais ties nugara jis buvo prisikišęs paralono, kad atrodytų taip lyg jis turėtų kuprą, o žaismingiausiai atrodė jo spektaklio minties „įranga“ – cukraus vatos aparatas, iš kurio jis pynė ar tai vijas, ar tai vaflius, ar tai girliandas. Truko tai kokią akademinę valandą. Kai kas stebėjo tai įdėmiai, kai kas su šypsena, kiti gi tiesiog atokiau sėdėjo foteliuose nieko nematydami ir laukė salėje pagrindinio, finalinio ir, kaip sakė viena iš festivalio kuratorių, geriausio vakaro spektaklio.

Tadam. Va čia tai bent! Tokio nuotaikos pakylėjimo senai nebuvau patyręs, kaip po šio keturių bachūrų iš Meksikos, sustrakalioto šou. Maiklo Džeksono ritmu, akrobatiniu artistiškumu, klaunišku pasiutimu, jautriu monumentališkumu. Jo, buvo čia daug ko, bet daugiausia tai bajerių, kurie pasireiškė šiltai ironišku požiūriu į gatvinius Meksikos vaikinus, kurie dedasi Mačos. Katriems jūra yra iki kelių, kurie daug raunasi vienas prieš kitą, švilpauja, rėkauja, spardosi, žaidžia vaski-hop, futbolą, šoka makareną. Ir kurie net per galvas moka laipioti – taip, vienas darė, lipdamas tarp susirinkusių žiūrovų per eiles!

…ko pasėkoje publika tiesiog kraustėsi iš proto! Jausmas buvo tarsi kokiame rocko koncerte, o ne spektaklyje. Nesustojami plojimai, aikčiojimai iš panų ir šūkčiojimai iš vyriokų. Verta pažymėt, kad šis spektaklis pavadinimu “Mus” dar reinterpretuojamas kaip “vieno kūno”, gavo “XXI Premio INBA – UAM” prizą, kuris laikomas svarbiausiu įvertinimu Meksikoje. Ir tai – ne vien įprasta komedija, bet ir jautrus požiūris apie draugystę, vyrišką bendrumą, savitarpio pagarbą, bendra-žmogiškumą bei atsidavimą tarpusavio ideališkumui. Patikėkit manim, sunku buvo išeiti iš VDU salės foje, neišgėrus šoto Tequilos, neužkandus burittos ir nesušokus salsos – kuo ir baigėsi šeštadienio vakaras / naktis.

Tad štai toks tas Aura šiuolaikinio šokio festivalis šiemet. Labai apmaudu, kad nepavyko išvysti Korėjietiško šokio vakaro, ypač kai dabar jau žinom futbolo rezultatą… (o vien dėl fulės ir buvo vakaras skipintas). Bet kita vertus gal ir teisinga ta filosofinė išvestinė “less is more”… Ir jau dabar laukiu kitų metų. Kaip ir visada. Šiemet buvo labai gerai.

Foto autorė: Rūta Taraškeviciūtė