CoH tai devinto dešimtmečio ištakoje susiformavęs ruso Ivan Pavlov projektas, kuris reflektuoja eksperimentinę, glitch ir lo-fi minimal muziką.

Ivanas d.ž.k. CoH tai – įdomi, taktiška ir komunikabili asmenybė. Be to, kad savo kūryba užsidirbo pripažinimą tarptautinėje elektroninės muzikos arenoje, jis be to pelnė pagarbą ir iš tokių pogrindinio sluoksnio žvaigždžių bei legendų kaip „Coil“, Alva Noto, Carter Tuti Void – su visais jais jis kartu dirbo, leisdavo laiką ir tiesiog draugavo.

Pokalbio metu jis taipogi gana kontroversiškai, kaip būdamas rusas, pasisakė apie vieną esmiškiausių pasaulio nūdienos problemų – Rusų ekspansiją Ukrainoje. Taipogi nupasakojo savo išskirtinę kūrybinio proceso filosofiją, požiūrį į šiuolaikinę muziką, bei, šiam pokalbiui neišvengiamus – psicho-aktyvius potyrius sužadinamų priemonių vartojimą.

Jo skleidžiamų garsų galią bus galima išgirsti gyvai Anykščiuose Lapkričio 8 dieną, šeštadienį. Ten vyks post-industrial muzikos festivalis “The Machine Started to Flow in to a Vein (vol. 4)”, kuris bus rengiamas miestelio Kultūros Centre. Nuotraukos Ivanui labai patiko.

CoH tariamas ne pagal angliškąją tartį, o rusišką – son, kas reiškia tai išvertus į Lietuvių kalbą – sapnas.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=EHDS4b4O-Us[/youtube]

Sveikas, Ivanai, kaip laikaisi? Kai susirašinėjom laiškais, pasakojai, kad skrendi į Didžiąją Britaniją. Ką ten?

Laikausi puikiai, dėkoju.

Šiemet keletą kartų koncertavau su Tina Frank, kuri yra grafinė dizainerė ir video atlikėja iš Vienos. Ji žinoma tuo, kad sukūrė daug labai gražių albumų viršelių Austrų leidyklai „Mego“. Tina turi gerą skonį spalvoms ir kuria mūsų bendram gyvam projektui CoH & Frank vaizdo koliažus. Anglijoje mes atlikome du pasirodymus – vienas buvo Londone, kitas Bristolyje. Buvo stačiai nuostabu!

Prašau pristatyk save kaip žmogų, kūrėją ir atlikėją. Kas yra CoH, kokius garsynus jis generuoja, kokia CoH filosofija ir pan.

Hm… Dažniausia kitiems palieku apibūdinti mane kaip žmogų ir muzikantą. Manau, mane labiausiai veža galimybėje muzikoje sukurti garsus iš nieko ir kokių dar niekas nesukūrė. Noras dirbti “nuo nulio”, sukurti mano paties rankomis krūvą garsų, kurie vėliau tampa kažkuo panašiu į muziką. Man labai patinka idėja sukurti garsą tokį, kuris prieš tai iš vis neegzistavo. Savo įrašuose aš nenaudoju jokių semplų, įrašytų garsų ar muzikinių instrumentų. Ir aš niekada nenaudoju prieš tai savo sukurtų garsų iš naujo. „100 % hand-made kompiuterinis garsas“ – tokį humoristinį apibūdinimą panaudojau praeitų metų albumui „RETRO-2038“.

Ar tau išeina pragyvent iš kūrybos?

Man patinka gyventi nepriklausomam nuo kūrybos, t.y. nebūti suvaržomam nuo jos pardavimų ir pan. Dėl to aš turiu nuolatinį darbą kaip ir visi. Dirbu Švedų kompanijoje, kuri kuria programinę įrangą. Darbas yra labai lankstus, be to dirbdamas galiu jo rezultatus panaudoti kūryboje.

Neperseniausiai išleidai albumą „To Beat“. Viename iš interviu sakei, kad tai sekvencija „Retro-2038“ albumo. Prašau pasidalink mintimis – tai ateities vakarėlių muzika?

„To Beat“ pratesia to kas buvo išreikšta albume „Retro-2038“. Norėjau susikoncentruoti labiau į ritmiką naujame albume, t.y. visai taip kaip būna mano gyvuose pasirodymuose – juose būna daugiau darbo kojoms, nei tiesiog klausant „CoH“ įrašų. Tiesiog dėl to, kad taip man atrodo yra „geriau“ koncertuojant. Kas dėl „Retro-2038“ – tai buvo toks daugiau / mažiau pokštas, bent jau tikiuosi, kad tai taip buvo suprasta.

Viena ką galiu pasakyt yra tai, kad šiandieninė muzika yra daugiausia kartojimas pasiekimų, kurie buvo sukurti ar išrasti 70-taisiais, 80-taisiais ar 90-taisiais. Aš tikiuosi, kad jei kas išgirs „Retro-2038“ albumą 2038-tais metais, jie ištars: „oh, this sound is so retro!“ Kitaip sakant, viliuosi, kad muzika judės ir evoliucionuos, o ne taps eiliniu replikantu ateityje.

Tu esi koloboravęsis jungtiniams projektams su daugeliu įdomių muzikantų („Coil“, Sleazy, Alva Noto, Ossian Brown etc). Kaip patekai į šį ratą?

Pasinerti į elektroninę muziką mane privertė „Coil“. Kažkada gūdžiais 1992 metais Rusijoje aš ir mano draugai gavome „Coil“ kasetę „Love‘s Secret Domain“ ir ji mus tiesiog užkerėjo. Panašiai tada atsirado pumpavimo programinė įranga MS DOSui ir aš iš karto pradėjau kurti su kompiuteriais Universitete prie kurių turėjau prieigą.

1994-tais metais parašiau grupei „Coil“ laišką ir jie netikėtai atrašė su didele nuostaba, kad kažkas Rusijoje klauso ir žino jų kūrybą. Vėliau aš emigravau į Švediją ir 1997-tais su mano naujo draugo John Everall pagalba susipažinau su „Coilais“ ir Panasonic. Po to aš nuolatos kai atvykdavau į Londoną apsistodavau Panasonico skvote, kuris mane šiltai priimdavo.

Beje, kalbant apie Alva Noto, tai Mika Vainio davė mano įrašų paklausyt Carstenui Nicolai. Šis juos išgirdęs paskambino ir pasiūlė man išleisti bet ką, ką sukursiu. Kas mane neįprastai pamalonino kaip atlikėją.

Labai labai gaila, kad minėtas mano draugas Johnas Everallas šiuo metu leidžia savo paskutiniąsias dienas šiame pasaulyje mirdamas nuo vėžio. Jis buvo vienas svarbiausių žmonių kaip muzikanto mano gyvenime…

Su kuo dirbt tau buvo maloniausia / įdomiausia? Lietuvoje yra daug „Coil“ fanų, tad prašom pasidalinti įspūdžiais – kas per žmonės buvo Johnas Balance‘as ir Peteris Christophersonas?

Nemanau, kad koloboracijos man buvo kažkas jau tokio. Visi buvo daugiau mažiau man malonūs, padedantys ir duodantys. Kai kurios jungtuvės be abejo buvo ir sunkesnės nei kitos, bet taip buvo tik dėl to, kad aš pats sau buvau užsidėjęs savuosius barjerus, kaip kad darbe su Cosey… Aš juk visada, kaip minėjau, nekuriu su ne savo sugeneruotais garsais, tad naudojau tik jos balsą. Arba „Chessmachine“ projekte su Amerikiečių minimalistu Richardu Chartieriu – reikėjo jį įkalbėti groti „garsesnę“ muziką (jis žinomas tuo, kad kuria labai labai gražią tylią muziką).

Balance‘as ir Sleazy buvo mano labai geri draugai ir mes kartu praleidom nemažai laiko per tuos metus. Johnas be abejo buvo labai impulsyvus, dramatiško charakterio, priklausomas nuo netikėtų aplinkybių ir t.t. Jis taipogi turėjo naivaus vaiko akis, pripildytas nuostabos ir užsidegimo. Gi Sleazy buvo tėvo vaidmenyje. Labai kantrus, dėmesingas, stabilumo garantas ir ramybės skleidėjas. Be to labai atviraširdis ir jautrus, ko pasėkoje buvo malonu su juo leisti laiką ir dirbti kūrybinėje aplinkoje. Tas atsispindi ir mūsų bendrame projekte „Soisong“.

Papasakok kokia „tusofke“ su Coilais buvo labiausiai beprotiška? Mes juk visi žinome apie jų užklasinę veiklą…

Tuo metu kai aš susipažinau su jais, jie jau buvo susitupėję, pagal amžių kaip sakoma. Jokių nesveikų narko-vakarėlių ar seksualinių orgijų. Labai apgailestauju dėl tokio mano atsakymo į tavo klausimą. Buvo daugybė nerealių momentų, vakarinių pasisėdėjimų, rytinių pokalbių, bet nieko „nesveiko“.

Tu esi rusas, bet gyveni Švedijoje. Dabar pasaulis praktiškai yra ant trečio pasaulinio karo slenksčio – kokie būtų tavo komenatrai šia tema? Vienas rusų kilmės muzikantas Lietuvoje išsireiškė, kad jam ne tai, kad gėda už savo tėvynę dabar, o netgi baisu! Tad Pribaltika y Krym ėto moją stroną?

Man patinka kokią paralelę tu išvedi: Krymas ir Baltijos regionas. Šiaip ar taip, štai kaip aš viską regiu:

Spvietų Sąjungos režimas per savo egzistenciją pridarė iš ties daug sunkumų žmonėms iš skirtingų regionų ir tautybių. Tarp jų, Sovietai aneksavo Baltijos regioną be tų žmonių, kurie ten gyveno ir augo, nuomonės; bei Rusų Krymas buvo aneksuotas Ukrainos – vėl gi kažkieno politine galia. TSRS griūnant, Baltijos valstybės sugebėjo atgauti savo nepriklausomybę, gi Krymo regionui tai užtruko kiek ilgiau – tik dabar jis pagaliau grįžo Rusijos sudėtin. Kaip aš visą šią situaciją regiu – visa tai Sovietų režimo padarinys. Aš laimingas, kad Krymas pagaliau pabėgo nuo „Sovietiško prakeikimo“, kaip ir lygiai taip pat aš džiaugiuosi už Baltijos valstybes, kurios pasielgė lygiai taip pat prieš 25 metus.

Kas dėl „gėdos savo nacija“ ar „išsigandimo“, tai man nesuvokiama tokia mąstysena. Manau užtenka turėt savo asmeninę gėdą, neprisiimant sau nacionalinės. Kai kažkas sako „mano nacija“ yra blogesnė nei kitos, manau, tai lygiai tas pats kai yra sakoma „jo nacija“ yra geriausia. Abejais atvejais iš čia – nacionalizmo šaknys.

Taip, man gražu žiūrėti kaip vakarų propaganda pavertė Putiną simboliu, kuris neva jungia visą politinį blogį pasaulyje. Kartais pagalvoju kaip jis dėl to jaučiasi… Aš asmeniškai tikiu, kad Putinas nenori pasaulinio karo. Aš nematau kokią naudą jis arba Rusija gali gauti iš karo su Europa ar nestabilios ekonominės situacijos, kurią sukeltų dar viena krizė… Aš manau, kad viena tokia „tolima šalis“ yra tuo suinteresuota kur kas labiau, kad iš to gautų politinę ir ekonominę galią, vietoj to, kad sėdėtų ramiai ir išlaikanti atstumą.

Kažkada Johnas Balance‘as pasakė, kad „mes turime pažinti savo demonus“ ir jie to pasėkoje (žinoma ir ne tik dėl to) vartojo daugybė „magiškų dalykėlių“. Kaip tu? Kokia tavo nuomonės apie visa tai?

Žmonija visada naudojo įvairias technikas, kad išvengti / išsivaduoti iš ribų, kurios blokuoja pasąmonę nuo informacijos apie save patį, gamtą, Dievą ir t.t. Tebūnie tai šamaniškas šokis, mantrų kartojimas, kiti ritualai, chemija visokiausia ar seksas… Netgi bėgiojimas! (Japonijoje yra bėgiojančių Budistų sekta). Mano nuomone visi metodai yra vienodai lygūs iki tada kai jie duoda tiesioginį / pageidaujamą efektą. Dabartiniais laikais, skirtingi žmonės siekia dvasinės ramybės arba psychoaktyvios būsenos skirtingiems tikslams.

Aš pats asmeniškai šiems visiems nupasakotiems dalykams nejaučiu jokio poreikio, tik ne mano nūdieninėje kasdienybėje. Aš tiesiog esu pernelyg užimtas su mane supančiais žmonėmis ir, manau, jie yra nusipelnę lygiai tokio pat dėmesio kaip kosmosas ar dvasios apie kurias tu kalbi.

Na, ir paskutinis klausimas: kokio gi melomanams performanco laukti iš tavęs? Žinai, kad grosi mažo miestelio Kultūros centre?

Tai bus mano pirmasis koncertas Lietuvoje ir aš esu labai laimingas pagaliau turėdamas galimybę jums pasirodyti. Aš grojau Rygoj prieš keletą metų – turiu ten gerą draugą – latvį kino režisierių, kuris man pasiūlė sukurti garso takelį filmui. Koncertas buvo puikus – audiencija, erdvė, garsas – šilumos akimirkos. Tikiuosi sutikti įdomių žmonių ir Anykščiuose.

Ir taip, aš pačekinau nuotraukas būsimo koncerto erdvės – labai patiko!

BLITZ:

1. Ayahasqua ar vakarinė arbata? – Žalia arbata.
2. Geras karas ar bloga taika? – bloga taika.
3. Švedija ar Rusija? – Aš užaugau Rusijoje, tad mano kultūrinės šaknys yra grynai rusiškos. Tada aš gyvenau Švedijoje 20 metų ir tai yra vietovė kur aš galiu būti toks koks esu… Klausimas per daug gilus, kad būtų „tiesiog blitz klausimas“…
4. Kino ar Nautilus Pompilius? – Kino.
5. Maskva ar St. Peterburgas? – St. Peterburgas.
6. iPhone 6 ar Nokia 3310? – Aš turiu Sony. Nenaudoju „Apple“ produkcijos iš vis, tad renkuosi Nokia.
7. Spotify ar fizinė laikmena? – Žinoma, fizinė.
8. A. Schwarzenegger ar J. Carrey? – Arnie!
9. Mirtis ar gimimas? – Gimimas (paklausyk CoH “Mask Of Birth”)
10. Rytinis sapnas ar vakarinis narkotikas? – Rytinis miegas = CoH!