Praėjusio penktadienio vakarą geležinio kablio sienas virpino „Aghartos“ organizuotas „SOTU“ renginys, kuris Vilniuje tapo ambasadoriumi balandžio 16-20 dienomis Amsterdame vyksiančiu jaunos ir eksperimentinės muzikos „Sounds of the Underground“ festivaliui. Bei kaip skelbiama, tai yra įžanga į tolimesnį bendradarbiavimą su „Sotu foundation“, plačiau publikai atsiskleisiantį šį rudenį.

Vakarą be vėlavimų ir užuolankų prie DJ pulto pradėjo S13 – žurnalo “Secret thirteen” įkūrėjas Justinas Mikulskis. Jam begrojant salė pamažu užsipildė ne tik new wave / dark synth / soft core lobistiniais garsynais, bet ir gausia audiencija, kas ne tik nudžiugino, bet ir šildė krūtinę žaižaruojančiu jaukumu.

Pirmas gyvas, koncertinis vakaro pasirodymas iš trijų – „Flesh Flash“. Verta pažymėti, kad tai – dviejų draugų – Dominyko Daunio ir Gedimino Jakubkos duetas, kurie kartu muzikuoti pradėjo dar prieš keturis metus. Pasirodymo pirmame plane skaidriai skambėjo Gedimino gitara – rifai, svyruojantys tarp  post-rock ir ambient pasažų amplitudės. Gi už atmosferiškos lo-fi / dark synth sąskambių puokštės kūrimą buvo atsakingas Dominykas. Pasirodymas susirinkusiuosius avangardo smaližius, privertė linkčioti galvas, o vėliau ir kitas nelauktai atpalaiduotas kūno galūnes. Visą pasirodymą apipavidalino kinematografiški vaizdai, o vaikinai nepasikuklino sugroti bisą.

Po kokteilio lauke kuris buvo suplaktas iš gryno oro, cigarečių dūmų ir pavasariškos darganos – viduje atradau ne kažiką kitoniško. Pasiklydimo atmosferą sukūrė tirštas garų debesis, tarsi rūko žibintų magistralėje šviesos, bei dar labiau užpildyta vaiduokliais rūke Kablio erdvė. Umberto – tai solo projektas iš Los Andželo, kurio kuriama muzika dažnai lyginama su filmų garso takeliais, tačiau tai atrodo pernelyg ramus apibūdinimas tam pulsuojančiam ir vietomis monotoniškam, į tamsesnį trance ir minimal techno linkstančiam ritmui. Per dūmų uždangą protarpiais nušvintančios nematomos vizualizacijos, per nutylančią muziką – auditorijos balsai – pynėsi į vientisą, nenutrūkstantį, akustinį lydinį. Šokiai pokiai – toks smagusis Umberto live, kuris buvo dar vienas unikaliai ekvivalentus potėpis visai „SOTU“ paveikslo spalvinei gamai.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=pdWdFdMBpx8[/youtube]

Ir galiausiai vakaro headlineriai – „Natten“. Šią švedų grupę dalis publikos prisimena dar iš praeitamečių Sūpynių, kuriose reiveriai kaip reikalas išsitaškė. Gi „Kablyje“ buvo dar geriau – svyruojanti lempa, klampinantis garsynas, galvą į tranzą murkdanti energija ir beveik visi susirinkusieji ekstazėje. Raminantis ir tuo pačiu kreivais kadrais padabintas dreifavimas po Tarkovskiškas mizanscenas; tarsi džiazas su electro, kurį su savim nuneša gilus bosas; post-apokalipsinė scenografija – visa tai sudarė bendrą mistišką visumą, kuri daugumą paliko daugiau nei ne abejingais. Publika kvietė encore bent du kartus, „Natten“ tam ryžosi, bet kompas strigo, o be fonogramos kaip žinia, ne tik Džordža šiais laikais neapsieina. Nuoširdžiai, giliai, užburiančiai!

Vakaro pabaigai atgal prie scenos, tačiau jau kitu – DJ Patricijos Kokett amplua – grįžo Gediminas Jakubka su dinamišku not average industrial dance electro set’u.

Apibendrinant festą, buvo sukviesti ypatingi, nė į vieno ar penkių stilių rėmus nesutelpantys atlikėjai, sukūrę mįslingą ir hipnotizuojančią atmosferą. Tikrai bus nekantru sulaukti, ką šis sotus bendradarbiavimas toliau užneš ant scenos rudenį į Lietuvą.