Raudonas kilimas, žaižaruojantys fakelai, kilometrinė žmonių eilė prie įėjimo, paparacių blykstės, fejerverkai, šampano taurės ir kamerinis orkestras – gruodžio pradžioje įspūdingu koncertu buvo pažymėtas 20–tas legendinės leidyklos „Dangus“ jubiliejus! Gerai, kamerinio orkestro gal ir nebuvo, o vietoje šventinio šampano taurių buvo tuštinami alaus sklidini bokalai, tačiau esmė praktiškai nesikeičia – tokia šventė buvo ir jos būta smagios.
Kadangi gerb. skaitytojų tarpe gali pasitaikyti ir tokių, kuriems dangus asocijuojasi su žydru arba žvaigždėtu skliautu virš mūsų galvos, kuriame gyvena Jėbus ir jo kiečiausia chebra, jaučiu pareigą trumpai pristatyti ir tą dangų, apie kurį mes kalbėsime šiuo atveju. Šiuolaikinės baltiškosios muzikos leidykla „Dangus“ yra kone ilgiausiai Lietuvoje egzistuojantis nepriklausomas leiblas, per ilgus savo veiklos metus sukurpęs vieną turtingiausių ir stilių prasme spalvingiausių leidinių katalogų Lietuvoje, kuriame puikuojasi tokie vardai kaip DONIS, GIRNŲ GIESMĖS, VILKDUJA, SKARDAS, ATALYJA, SKYLĖ, ŽALVARINIS ir t.t.
Visgi „Dangus“ plačiosiose masėse labiausiai žinomas kaip vieno iš šauniausių festivalių ant svieto Mėnuo Juodaragis organizatorius ir Zaraso Salos atradėjas – kaip iki Kolumbo senajame pasaulyje niekas nežinojo apie Ameriką, taip ir Lietuvoje iki 2007 m. niekas nebuvo girdėję apie Zaraso ežero Salą.
Vienas toks baisiai išmintingas žmogus kartą yra pasakęs, kad gimtadienis, visu pirma, yra šventė draugams. Mes, gimtadienių kaltininkai, galim savo draugams suteikti retą progą atsigręžt atgal, atgal į praėjusius metus, kad jie nusišypsoję galėtų konstatuoti – o žmogyti, mano gyvenimas vis geryn ir geryn, prieš 2 metus Petrui tokios dovanos nė įpirkt nebūčiau galėjęs! Dėl to jie pasijunta baisiai laimingi ir pas tave atlekia lyg stimuliantų vartoję, šypsosi, juokiasi, nors būkim teisingi, maža čia džiaugsmo, kad dar kartą tvirtai žengei grabo link. Bet nepaisant to, čia ir slypi gimtadienių džiaugsmo paslaptis: drauguose.
O „Dangus“, apie ką buvo galima spręsti pagal Mulen Ruže susirinkusių žmogystų masę, draugų turi labai daug. Net optimistiškiausios mano prognozės „kiek juodvarnių atplasnos“ pasirodė buvusios itin pesimistiškos, nes norint nukeliaut nuo vienos scenos iki kitos tekdavo irtis per tikrą žmonių jūrą. Taip, „Dangus“ save vertina rimtai ir gimtadienio proga viena scena smulkintasi nebuvo.
Kiek vėluojam, dėl to filmo apie šių metų Juodaragį „Aestiorum Gentes“ ir DONIO pasirodymo nepamatom, pajungiam alkūnes kovoje prie baro, triumfuojam ir žengiam į didžiąją salę, kur jau groja PIEVOS nuo šiaurės Lietuvos. Nuėjęs prie garsistų pakylos negaliu patikėti savo akimis – prieš mane guli du dideli, juodi, liukso klasės ir, svarbiausia, laisvi sėdmaišiai. Leidžiuosi sugundomas retos prabangos ir komforto, tad ateinančios dvi koncerto valandos yra praleidžiamos būtent ten, didžiojoje salėje, kur vėliau pasirodymų estafetę perima SKYLĖ.
Tik neskubėkit teisti, nes nelauktai, iš po žemių, išdygo ir pats Redaktorius, kuris nors ir nematytas šimtą metų, iškart užsipuolė dėl nepakankamo straipsnių politinio angažuotumo ir nacionalistinių buržuazinių polinkių. Tenka aiškintis, taikytis, braukti draugystės ašarą ir, žiūrėk, jau pusė dešimt, tuoj mažojoje scenoje gros GIRNŲ GIESMĖS.
Koncerto programoje jos buvo įrašytos NULIS:S:S:S vardu. Pasirodymas tiesiog ištaškė. Šis žodis nepakankamai tiksliai nusako, ko liudininku turėjau laimės būti. GIESMIŲ diskografijoje figūruoja toks daugiau nei prieš dešimt metų išleistas albumas „S.S.S.S“. Vat, o aš savo kambario kampe turiu tokį altorėlį, kuriame it pakabinta ikona puikuojasi šio CD dėžutė. Ten kiekvienos delčios metu atnašauju aukas, deginu smilkalus ir medituoju. Mielieji, štai taip aš myliu šį albumą! Ir štai dabar pagaliau galite įsivaizduot kiek džiaugsmo aš patyriau, kokia euforija užpūdo mane besiklausant NULIS:S:S:S pasirodymo, kuris buvo grįstas būtent šiuo albumu. Buvo apėmęs toks pakylėjimas, kad vėliau net neklausiau VILKDUJOS. Visgi iš sapno „S.S.S.S“ galiausiai pabudau, bet tik per paskutinį koncerto pasirodymą.
O garbė užbaigti oficialiąją „Dangaus“ gimtadienio fiestos dalį teko seniems leidyklos kolegoms iš Austrijos ALLERSELLEN. Matyti pirmojo mano 2007 m. Juodaragio metu, tada paliko stiprų įspūdį: scenoje pagal tamsias, cigarų dūmuose skendinčias kompozicijas elegantiškai striksėjo įdegęs charizmatiškas plikius ir kažinką vokiškai rimavo, o jam talkino bosistas.
Tas plikius yra toksai Gerhard Hallstatt, be muzikavimo užsiimantis rašytojo amatu ir senųjų Europos kultūrų tyrinėjimais, o šįkart jam talkino dvi merginos – viena stojo už būgnų, o kita, pakeitusi bosistą, į savo rankas paėmė gitarą. Iš pradžių pasirodymą stebi labai abejingai, tačiau po truputi esi apgaubiamas kažkokios mįslingos atmosferos ir įtraukiamas į perfomansą: pajunti naktinio nuotykio dvasią, tarsi eitum per tuščias XIX pab. naktinio Paryžiaus gatves ir staiga už savęs išgirstum grėsmingą batų kaukšėjimą į grindinį. Ar šaltas plienas sminga į nugarą nesužinai, nes pasirodymas baigiasi.
Apsidairau, redaktorius jau kažkur dingęs, griebiam striukes ir šventaisiais nakties kebabais užtvirtinam sandorą su dievais – kad „Dangus“ gyvuotų ilgus metus! To ir norėtųsi palinkėt.
