Rock Werchter yra bene trečias pagal norą aplankyt mano festivalis. Pirmi du tai Glastonbury in UK ir Coachella in USA. Pamačius eini karta nerealu Werchter line-up, kuris keturis kartus perspjove visokus Heinekenus Su Rihanom ir Roskildes su hipsteriais, neliko nieko kito kaip pirktis bilietą. Aha, nesuklydot, nes net per DELFI akreditacijos gaut nepavyko niekaip ir nė pro kur, kad ir kaip keliaklupsčiavau emaile raidėmis. Taigi 230 eurų, lėktuvas į Briuselį, nemokamas traukinys pirmyn-atgal, shuttle bus ir štai aš esu…
Rojuje. Taip galima pavadint “Rock Werchter 2013” festivalį, kurio dvasiai, atmosferai, žmonėms, personalui, maisto pasirinkimui ir galiausiai muzikai beveik garantuoju, kad šią vasarą nebuvo lygių. Jei kas atidžiau seka spaudą tai pernai aprašiau įspūdžius iš įspūdingo Prancūziško festivalio “Vieilles Charrues”. Ten išpeikiau absoliučiai viską apart muzikos pasirinkimą, kuris buvo tiesiogine to žodžio prasme verčiantis iš koto. Vien jau The Cure, o kur dar Portishead, kur dar legendinis Bob Dylanas, kultiniai M83, bei tečių numylėtinis Stingas…
Tačiau visa kita buvo TRAGEDIJA, bet mes juk ne apie tai. Rock Werchteryje buvo visko, galėjai klaust ko nori, jausdavaisi vienumoje su visais, maisto pasirinkimas – stulbinantis, kokybiškas ir įkandamas, o ir dušai, ir tie su šiltu vandeniu bei veikiantys visą laiką išskyrus pirmadienio rytą. Prieš festivalį žiauriai baiminausi, kad bus kaip Prancūzijoj, .t.y., kad apvogs, gal du kartus išraus palapinę iš vietos ir numes. Bei šiaip liaudis bus marozai nepilnamečiai iš miegamųjų rajonų – spuoguoti, girti, nepilnamečiai ir apsipūtę.
Rock Werchter? Ne veltui sakoma – ramus kaip belgas. Atmosfera festivalio buvo ant tiek neapsakomai gera, lengva, palaiminga ir džiaugsminga, kad net apsiglėbesčiavęs pasibučiuodavai su kai kuriais broliais / sesėm. Tarkim, buvo ne vienas ir ne du atvejai, kai belgas su alkūne VOS VOS paliesdavo tavąją ranką ir atsisukęs puldavo atsiprašinėt. Manot hiperbolizuoju? Ne mano vieno patirtis. Ne kaip Prancūzijoje – su visais eidavo susišnekėt angliškai, bei kadangi nešioju užsieny visad Lietuvos Olimpinę kašio maikę sutikau dėka to keletą šaunių lietuvių.
Davai dar pakalbam apie maistą. Mano meniu? Rytais imdavau prancuzišką batoną-salotas, mat tas batonas būdavo prikimstas daržovių ir sūrio, tad lygiai tas pats, kas valgyti minėtas salotas. Absoliučiai kiekvienas rytas prasidėdavo su due espresso. Po kelionės po Belgiją ir Italiją užsigeidžiau šią kavą verdančio aparato, nes tiesiog nebe įsivaizduoju savo ryto be šio nuostabaus gėralo. Kas geriausia tiek kaina, tiek įpilamas kiekis absoliučiai visur skirdavosi! Buvo pora kartų gavau dvigubą espresso už eurą. Jaučiat? O šiaip maximum 3-4 eurai už totalų kaifą.
Toliau iš maisto buvo Tailandietiška virtuvė, Itališka pasta, turkiški kebabai, Itališki minėti sumuštiniai, amerikietiškiai hamburgeriai, bulvytės free – nu manau, pagavot kampą, kad galėjai valgyt atsiprašant iki apsišikimo, bet norėdavos dar. Ir kainos normalios palyginus. Tarkim milžiniška noodlesų lėkštę su daržovėm ir seafoodu man įdėdavo už niekingus 5 eurus. Sakau, stebuklai žemėje. Kitam feste už ta patį dvigubai ar trigubai neprasisuksi.
Su savim, kaip nevartojantis alko, pastoviai nešiodavausi termosinį puodelį. Turėjau savos arbatos gal 30 pakelių ir vos pora kartų paprašė po keletąeurų už karštą vandenį. Kitą kart bandydavu inkišt per prievartą tuos arbatpinigius, bet belgai sakydavo “tu tik eik ir enjoy!” Pasaka ne žmonės, nesakyk?
Foto kamerą į vidų buvo įsinešti griežtai draudžiama. Bet juk Morandis nebūtų Morandis jei neišsisuktų iš padėties ir nerastų “slaptų tunelių”. Nepasakosiu kaip prasmukau, bet štai dėka to vieną dieną, t.y. šeštadienį pavyko įamžinti fotoaparatu, kuo nesveikai džiaugiausi. Tikiuosi fotografijomis būsit patenkinti ir jūs. Nes tai – unikalūs kadrai, patikėki! Ten apsauga triguba ir prasinešt net užsuktą vandens buteliuko neina. Gi aš prasinešiau visą foto-case’ą.
Viso buvo trys scenos (seniau buvo dvi, bet festas plečiasi). Main Stage, kuriame nepaslaptis grojo ne starteriai, o starsai. Tada buvo palatkė Klub C kur dažniausia grodavo ar šokių muzika ar šiaip elektronika (tarkim James Blake ten surengė savo pasirodymą). Bei paslaptinga The Barn buveinė, kurioje buvo daugiausia man nežinomu atlikėjų. Iš klausytų ten grojo Loftas Fest pasirodę “Modestep“, tada neblogai sugroję Alt-j, bei šių metų sensacija Frank Ocean, kurio ėjau paklausyt, bet išėjau vos po pirmos dainos, nes buvo visiškai boring.
Toliau (tikiu, kad Jums tai nepaprastai įdomu) ketvirtadienį buvo 15 minučių paklausyti amerkietiški pseudo punk-rokeriai “Green Day” ir absoliučiai visas “Sigur Ros” pasirodymas. Gaila, kad kažkodėl šiūmetė sensacija Jassie Ware buvo pastatyta 18:15, o kažkas tokiu laiku Briuselyje nusileido mano lėktuvas. “Green Day” pažiūrėjau dėl prikolo, o “Sigur Ros” visiškai neužskaičiau. Buvo ant tiek nuobodu, kad net iki apsi… TAI – ne festivalinė, nepalapininė, ir ne stadioninė grupė. Geriausias jų koncertas buvo “Beacon” Teatre, New Yorke. Ar teatro, ar operos, ar baleto scena yra jų namai, nes tik ten gali tinkamai sugerti energetiką, muziką, jausmą ir degančių žvakių šilumą. Gi Werchteryje tiesiog užsidėjau pliusą be jokių didesnių emocijų ir tiek.
…antra dalis – trečadienį.
