“Depeche Mode”… Viso atbūta trijuose koncertuose; Paryžietiškame, Belgiškam (feste ROCK WERCHTER), bei 18 dieną Milane, San Siro stadione. Paryžietiškas buvo superinis, Werchetryje – sutrumpintas festivalinis be tokių esminių šmotų kaip “Black Celebration” ar “Barrel of a Gun”. Gi Milanas… Juk tai Italija – “Depeche Mode” fanų meka, o Milanas bene viso to sostinė. Tai dabar atsipalaiduokit ir prieš toliau skaitydami primesit kokia toliau bus rašliava. Nujaučiat?
Iš Romos į Milaną būnu apie pietus. “San Siro” stadioną pasiekiu nuo metro stotelės su persėdimu per kokią valandą. Ten – bilietų siūlytojai, visur grojantys DM ir fanai prie durų laukiantys nuo ryto. Koncertas jau senai buvo išparduotas, tad imam bilietą iš perpardavinėtojų. Siūlo nuo 150 iki 100. Nusiperku stovimą už 70 EUR ir ramus grįžtu atgal į Milaną susitvarkyt reikaliukų.
Na ir dabar pradėkime nuo smagiausios skaitytojui dalies – horroras. Bilietą apsauga skanuoja – neveikia. Galiausiai išaiškėja, kad bilietas padirbtas, KEIKSMAS, nors su visom hologramom, lipdukais, antspaudais ir kitas blizgučiais. Priėjusios apsauginės panos susirašo visą info apie mane ir aš jau turiu vilties, kad mane įleis KAŽKAIPTAIS į vidų. Bet jie pasiūlo tiesiog neįtikėtinai genialų planą – eit ir ieškot to babajaus iš kurio pirkau bilietą ir pakviest tada policija. Durniai? Debilai? Aš jį mačiau prieš 3 h ir kokias 2 min., tad kaip aš jį atskirsiu visoje toje milžiniškoje minioje?
Finale tos dvi panos buvo (atsiprašant) stervos ir nuo nelaimingų atsitikimų jokių fantų nedavė. Einu prie kitų vartų ir va ten susitinku true moteriškę. Ši pasako, kad praleis mane jei duosiu tą padirbtą bilietą, kad būtų kameroms vaizdas. Jaučiat kokia gerule moteriškaitė? Bet problema tame, kad bilietą aš atidaviau tom dviem mergom. O kišenėje antram bilietui, kad ir padirbtam už koki dvacoką pinigų nebebuvo. Beliko paskutinis šiaudas. Atlakstyta ir pralaksčius nuo vienų vartų prie kitų, nuo vienų derybų su apsauginiais prie kitų. Tas kitas būdas – I am a frelancadelic journalist!
Juk nesakykit Morandis nebūtų Morandis jei pravalo nepaverstų happy endingu. Ir nerastų išeities. Juk tai – genuose. Taigi pripasakoju jiems, kad esu parašęs du straipsnius apie DM koncus Paryžiuj, bei Londone ir mane nukreipia prie press langelio. 19:00 – 2 valandos iki koncerto. Moteriškaitė (ištekėjusi, beje) sako ateit ne ankščiau 21:00, t.y. prieš pat “Depeche Mode” išstojimą ir “probably there’ll be tickets”. Žinote kas yra lucky bastard? Jo, tai aš, kaip tik mano rašliavą štai dabar skaitote – bilietas po gal 4 valandų nervų, streso, įtampos ir kitos mentalinės kačialkos pagaliau gautas.
Po pablūdijimų gaunu sėdimą vietą visiškai tiesiai prieš pat sceną, kuri iš kart tampa stovima, nes aplink visi tūsino kaip priklauso. Nieks niekam nekniso proto, kad per daug rėki (ką dariau), kad per daug taškaisi (šitai irgi buvo) ar šiaip nervini. Į stovimas vietas neleido eit apsauga net tokiam šventajam iš “press” heaven, bet vėliau patyriau, kad kaip sykis išpuolė gal vos ne geriausia vieta visam stadione. Šalia manęs stovėjo trys pusamžiai bičai su alum, po dešinei – dvi žiauriai cute Italės, o gale visokia chebra nuo kam per 50 iki little 15. Ir svarbiausia, kas sėdi – neknisa proto, kad sėstis ar apsiramint, o kas stovi – bliauna visa gerkle kartu su manim ir visais kitais trenktais DM fanais.
Per koncertą išgėriau tris buteliukus (pusantro litro )vandens ir jokio tualeto – viskas per poras po prakaitu. Set listas ant tiek geras, kad net galima sakyt – be penkių minučių tobulas. Tik gal vos per du gabalus tiek aš tiek fanai ilsėjosi, tai per man visiškai nesuprantą pasirinktą jų “A Pain That I Am Used To” remixą (žymiai geriau būtų buvęs koks “John The Revelator” ar “Lilian”), kuris skamba ganėtinai nuobodžiai ir “Secret to the End”. Na, dar “Heaven” kiek ramiau buvo sutiktas, bet iš esmės per priedainį kaifavau tiek aš, tiek visi kiti. O toliau… Vaje.
Žiauriai gerai ir vietoj “Walking in my Shoes”, tada “Precious” su įstabiomis šuniukų vizualizacijomis. Per “Black Celebration” tai galvojau, kad paslysiu. “Policy of Truth” – reikia komentarų? Tada ėjo naujas šmotas “Should be Higher” kurio vizualkės buvo žiauriai on fire, o ant galo Dave’as visus privertė dainuoti žodį “Love”. O toliau tai jau buvo visiškas keiskmas geraja to žodžio prasme – “Barrel of a Gun”, kurio metu patyriau metafizinius ir transcendentinius pojūčius. Tada absoliučiai nerealiai užvilkęs Martino Gore’o sudainuotas “Higher Love” iš albumo “SOFAD”. Pradėjo dainą akustiškai, o tada po pirmo posmo perėjo į studijinį elektroninį variantą. Nerealu. Joygazmas aš jum sakau!
“Soothe My Soul” skambėjo kaip ir galima tikėtis masyviai. Tada jau kiek pabodęs, bet grynai publikos tūsui “Quastion of Time”, kuris man priminė buvusią miargą. Na, ir galiausiai visuotinis nuleidimas – “Enjoy The Silence” su “Personal Jesus”. Nauja daina “Goodbye” po minėtų sielos glamonių skambėjo itin kertančiai. Per bisą vėl išėjo Martinukas ir susuokė “Home”. Šalia stovėjusios apie 25 metų amžiaus italės buvo pastoviai apšviečiamos, mat jos ne Depechistės, o šiaip užklydusios į koncą. Sakau jai – būtinai šitą dainą paklausyk po konco – žiauriai graži.
“Halo” buvo superinis, o ta pana net paklausė kaip vadinasi daina, nes “I liked it”. O per sekančią dainą jai sakau – na, lauk, dabar bus daina apie mus – “When I’m with you baby – I get out of my head and I just cant get nough, I just cant get enough…” Visas stadikas tūsnosi iki nuprotėjimo, o italę apsikabinęs pabučiavau į žandą. Tada žoskai gerai prieš finalą ėjo labai užvedantis “I Feel You” per kurį headbanginau kartu su Martinu ir Dave’u į taktą. Bei galiausiai – “Never Let Me Down Again”… Pabaiga. Italei per TĄ VIETĄ sakiau, kad pamatysi to ko dar gyvenme nesi mačiusi. Nu ir kai pana pamatė tą 100 tūkstančių rankų jūrą – ar reikia pasakot jos reakciją?
Pamenat tą dainelę tie kas mane pažysta, kurią aš kartodavau, kad net prieš 8 metus Siemens Arenoje vykęs DM koncertas buvo geriausias kokiame tik esu buvęs apskritai. Jis dabar jau yra antroj vietoj. Taip pagaliau po beveik dešimtmečio, su visais horrorais, detektyvais ir laiminga pabaiga topo lyderis pasikeitė ir žinojau, kad ta diena ateis, kai kažkada kažkoks koncas bus geresnis. Ir tai įvyko Italijoje – “Depeche Mode” mekoje ir net nebūnant fanzonoj. Lietuva ar tu jauti ką praleisi jei nevarysi Liepos 27 dieną, šeštadienį į Vingio Parką? Jauti?
