Šį šeštadienį bene pati žymiausia elektroninės muzikos grupė iš Didžiosios Britanijos “Depeche mode” Paryžiaus “Stade France” stadione surengė nepamirštamą šou. Jame atlikėjai pristatinėjo savo naujausiąjį albumą “Delta Machine”, bei sugrojo pačius geriausius savo kūrinius iš klasika tapusių diskų, kaip “Violator” ar “Songs of faith and devotion”. Laisvų vietų stadione nebuvo – arti 100 tūkstančių žiūrovų sklidinai užpildytė susirinkimo vietą vos prasidėjus pagrindiniam koncertui.

Iš miesto centro važiuojant metro link stadiono galėjai matyt ne vieną tik šiai DM „sektai“ būdingus tap vadinamus Devotees (atsidavėliai – aut pats.), kurie buvo pasipuošę grupės simbolika. Prieš tai lėktuve, pakeliui į Paryžių sutikta Paryžietė – patarė į stadioną atvykti kuo anksčiau – net apie 12 valandą ryto. “Žmonės ten budės su palapinėmis jau pora parų iki koncerto. Tad ir jums rekomendu per daug gumos netempti ir užsiimt patogesnę vietą laukimui.“ Tačiau tiek atvykus iš anksto, tiek pralaukus improvizuotoje eilėje bemaž keturias valandas – prognozės nepasitvirtino – eilių nė su kvapu nebuvo. Nebuvo jų ir prieš pat įleidinėjant į koncertą.  Niekas nelipo per galvas, buvo geranoriški, nesibraunantys bei taktiški.  Ir visi tilpo.

„Stade de France“ – daugiau, nei įspūdinga vieta savo masteliais – Stadionas talpina apie 80 tūkstančių žiūrovų, o koncerto metu jų dar padaugėja. Nors apšildytojai „Nietzer Ebb“ stojo ant scenos apytuštei arenai (tačiau itin punktualiai), bet vos prasidėjęs ilgai lauktų Dievaičių iš Didžiosio Britainijos koncertas, (ne)lauktai stadioną padarė sausakimšą. Ir nieko nuostabaus, nes bilietai daugumoje šalių į šias milžiniškas erdves jau yra beveik iššluoti. Kritikai teigiamai įvertino šį paskutinį albumą, kaip ir gausūs fanai-atsidavėliai iš viso pasaulio.

Intro ir tradicinis „Welcom to my world“ suskambo itin eterealiai ir užvedančiai, nepaisant jo lėtų tonacijų. Prieš tai kalbinti vietiniai Depechistai, teigė, kad šis stadionas ne geriausia vieta klausyti koncertą, mat trūksta intymaus potyrio su muzikantais, ko nepatiri klausant apsuptiems 100 000 melomanų, o ne kokių 15 tūkstančių žmonių. Ne vienam fanui kliuvo ir tai; ar verta atlikti net kelis gabalus iš ankstesnių gal bent trijų turų; jau kelintą kartą iš eilės pastarose turne grotas „Quastion of Time“, ar „Walkinig n mys shoes”, ar „Precious“ ar “Policy of Truth”. Išties gaila – būtų buvę kur kas nepamainomiau išgirst jų puikiąją dainą „John the Relevator“, ar ne vieno fano pageidautą „Strangelove“ bei tamsią baladę „The Things You said” ir t.t ir pan.

Tačiau visi nuogąstavimai – nepasitvirtino vos prasdėjus koncertui. Lūkesčiai buvo pranokti, nes dainos buvo atliktos tiek nuosekliai, tiek taikliai išdėstymo prasme, tiek nuotaikos. Dėl jau anksčiau minėtų keleto dainų, kurias taip ir norėjosi pratrinti, ar tiesiog pakeisti, buvo atlikti kur kas geresnę formą įgavę ir gyvai suskambę šie numeriai. Ėjo tokia seka, kuri leido viso koncerto metu tai šokinėt iki pat esančio giedrutėlio dangaus, tiek užliūliuotiems linguoti. Tačiau kas geriausia jog temperatūra buvo bene idealiausia, mat nei saulė kepino, nei lijo. Buvo gaivus oras.

Taip, taip buvo ir super hitas „Soothe Mysoul“ ir kiek blankokai fanų sutiktas „Heaven“, ir „Angel“ ir dauguma kitų naujojo albumo dainų. Iš senesnių laukė tokie super netikėtumai kaip kultinis paskutinį kart prieš bemaž 15 metų atliktas “Black Celebration”, po to “Higher Love”,  kultinis “Halo”, ar netgi “Barel of a Gun” iš albumo “Ultra”. Ir ką verta pažymėti, kad visos šios gyvai klausėsi velniškai gerai! Apskritai visas koncertas susiklausė vienu ūpu, tarsi akimirka, kuri liko giliai giliai viduje dar ilgam. Depechistai tai žino.

Pamenu per praeitą turą prieš keturis metus, vienas prietelis klausė: Na, Gahanas dar pajuda nors kiek? Bliamba, tas žvėris viso koncerto metu, literaliai kalbant, taškėsi it uraganas, trynėsi į mikrofono stovą kaip koks gašlus striptizo šokėjas ar nenustodamas lakstė po visą milžinišką sceną. Kokie dar 50 metų? kokia dar pensija?! Net nesakau to fakto, kad jis būdamas vyresnis už mane dviems dešimtmečiais – energijos, užsivedimo ir atsidavimo susirinkusiems turi daugiau nei aš bėgdamas 4 kilometrų krosą.

Pasikartosiu – vargšas mikronofo stovas, į kurį Dave‘as trynėse kaip koks strippers. Nors ir nenusirengė Paryžiuje iki pusės (kas yra tradicija pasirodymuose, ko pasėkoje gali pamatyti Dave’o gausiai tatuiruotą kūną) bet argi tai galėjo pagadinti koncertą? Judesiukai klubais, rankų raitymas, flirtas muzikos garsais su ant scenos buvusiais muzikantais ir žiūrovais, o kur dar lakstymas nuo vienos scenos pusės iki kitos. Visiškas atsidavimas publikai, žiūrovams ir energijos proveržiai, kurių gali pavydėti nūdieniniai barzdoti akustiniai indie-rokeriūkščiai.

Pabaigai reikia pažymėti, kad legendiniai ir vis dar kupini sprogstančios energijos Britai koncertuos Liepos 27-tą dieną Vilniuje, Vingio Parke. Turite ten būti – patikėkit manim. Jei nebūsit ten – nepamatysit nieko – paprasta. Ir jokie didžėjai “Audiorivere” net per nago nuodymą neprilygs tam, kas buvo Paryžiuje, Stade de France stadione, Prancūzijoje.

Dar galėjau rašyt ir rašyt, nes tai neišsemiama. Bet tikiuosi jūs pajutote beskaitydmi žiežirbas ir ugnį, atsivežtus iš Stade de France.