“Karštą dieną niekas taip nešildo sielos, kaip šaltas alus” – sakoma. Ir kaip sykis, kadangi jau pavasaris, tą vėsų vakarą mano kuprinėje šildėsi skardinė “Švyturio”. Ant drąsos – gerdamas ne alkoholinį, mąsčiau važiuodamas į Šiaulius, į koncertą. Koncertą, kuriame liejosi meilės dainos, jo metu buvo pakeista 150 kostiumų; spec. efektų, vizualizacijų ir garso buvo 1 fūra, o arenoje, žinoma, nei vienos laisvos vietos.

Praeitų metų rudenį ekspromtu aplankytas auksinio Rusijos balso Nikolajaus Baskovo koncertas man tarsi atvėrė naujus matymo horizontus, magistrales. Ėjau į tą renginį vardan potyrio (prikolo – aut. past.), gi Kirkorovas jau pakvietė kaip į pretekstą. Tokius nemarius hitus-klasiką kaip „Я за тебя умру“ ar „Дива“ juk išgirsti gyvai norėtum ir tu, skaitytojau? O čia šalia to ir “Šou nr. 1”, ir pavasariniai Šiauliai, ir galimybė išvysti daug nestandartinio grožio, kurio bus pilna arena. Tad Kovo 15-tos ketvirtadienis pas mane buvo konkretus jau senai. Beliko tik jo sulaukti.

“Vizualkėse: Dievas duoda šariką Kirkorovui ir sako “Ateis laikas – suprasi.” Scena: šoka daug kyborgų juodų pagal technuškę „Ty vsio uvidesh sam”. Šokėjai betmanai ir daina „Bez Liubvi ja pal”. Kirkorovas daužia kuloku į vizualkes – ir mūrai sugriūna.“

Čia mano pirmasis sms, kurį pasirašiau tam atvejui jei vdrug kažką iš to futuristinio Michael Jackson like show pamiršiu. Kuomet rašiau šią pirmąją žinutę, net nenutuokiau, kad tokių dar bus… 11. Aha, gal ir juokinga, bet tikrai nieko stebėtino – tiek visko kiek tą vakarą ant Šiaulių Arenos scenos vyko, atsimint galėjo tik telefonas kaip minimum. Nes “Vilnius Temperature” į Šiaulius filmuot turbūt nevažiuoja, o fotografuot buvo galima tradiciškai 3 dainas ir dar iš toli.

Toliau dainos ėjo per daug nefilosofuodamos į šalį, jų priedainiuose dažniausiai buvo linksniuojamas problematiškas žodis „Любовь” (nes apie ką gi daugiau dainuot?). Ir nors, atrodytų, prieš porą mėnesių Baskovas šią temą nulaižė iki kaulų odos, tačiau Kirkorovas – nepasišiukšlino. Dainuojama apie tą patį, tačiau imta kur kas plačiau; detalėse vyravo ne tik pompastiškumas, bet labiau precizija; buvo rimta, kokybiška ir net siurrealiatyvu.

Baskovas tai anas toks nuglamurintas, pripudruotas ir išsilaižęs gaideliukas. Tiksliau – babnikas, kaip jį rodinoj vadina. Lyginant jį su Kirkorovu tai tas pats kas imt violetinę gėlytę ir po to įsidurt į aštrų spyglį. Baskovas yra kaip koks „pūkuotas glamūras“, o Kirkorovas – Tamsusis Ambientas (su British psychedelia prieskoniu). Įsivažiavus koncertui, man net kaip kažkiek pasikausčiusiam situacijoj, buvo keista matyt tokį akivaizdų skirtumą. Aš kaip ir jūs, puikiai žinojau, kad Kirkorovas yra arogantiškas savimi patenkintas šiknius. Ir buk tai didelis skirtumas bus – visi jie besipadlyzinantys iki britkaus saldumo žydrukai, sakiau. Bet kur tau.

Kirkorovas per 3 (trijų!) valandų savąjį šou tesugebėjo pašnekėt, t.y. pabendraut su publika, gal tik vieną kartą. Tarė jis prakalbą, kad „kažkada mes buvome viena šalis, tačiau nors dabar esam atskiri, tačiau jungia mus… aha, liubov.“ Ir praktiškai viskas. Toliau visą laiką buvo dainuojama, šokama, vaidinama ir t.t. Gi Baskovas… Tasai ne tai, kad kas dvi dainos po anekdotą pasakodavo, ne tai, kad pirmoje eilėje ABSOLIUČIAI visom bobom rankas išbučiavo, ne tai, kad gal penkis kartus visą areną apėjo ir kai kuriom divom individualiai ant kelio priklaupęs dainuodavo. Bet dar ir šokdavo su jomis, fotkindavosi, glėbesčiuodavosi ir t.t.

Baskovas, žodžiu, savas čiuvakas.

Gi Philippas – karalius tiesiogine to žodžio prasme. Joks ne princas (kad ir of darkness) ar panašiai. Nors ir neatrodė, kad būtų išskirtinio ūgio, tačiau jo stotas sakė, kad į draugelius jam geriau nesiplak. Jis – profesionalus artistas, jūs – tik žiūrovai. Na, taip, buvo jis kaip ir Nikolia išėjęs pasibastyti po areną du kartus. Bet tie išėjimai buvo suplanuoti ir atidirbti. Gal išskyrus tą, per priešpaskutinę koncerto dainą, kuomet aš dar ir Karaliui turėjau garbės ranką paspaust, bei kartu su barakudom aplink jį sustoję katučiu plojom.

Minėjau preciziją detalėms? Pas Baskovą tai ką – 6 šokėjai kurie, žinoma, keitė kostiumus, bet pas juos viskas apsiribojo flamenko, tango ir pan. šokiais (nepretenzinga klasika). Gi pas Kirkorovą – jaučiausi praktiškai kaip kokio M. Jackosno show (neveltui juk Russian King of Pop). Šokėjų – kokie 20; temų – dar dvigubai; kostiumų, kurie sukurti fantazuojančių dizainerių – galybė. Pavyzdžiui pradžia buvo dark – futuristiniai kariai, vėliau minėti batmanai, tada fetišistinė oda. Erotika su tamsiai mėlynais bikiniais ėjo kaip pas kokią Madoną. Dar vėliau – kaimas, cirkas ir panašios egzotikos. Kol galiausiai finalas – visi virto baltais elfais.

Baskovo garderobas pasižymėjo tuo, kad tik keitė spalvas (rožinė, žydra, salotinė, balta) ir buvo nusagstytas galybe blizgučių (žodžiu, kičas iki dugno). Gi Kirkorovo kostiumai – dizainerių kūriniai. Beskaitant jums turbūt pasirodė, kad tas koncas irgi buvo eilinis kičas, nes juk mišrainė, kai visko tiek? Ne, žinokit. Tema Karaliaus performanco buvo labai aiški ir netgi, nepabijokime ištarti žodžio – filosofinė. Pasirodymo metu, kad trys valandos netaptų trimis valandomis, vizualizacijose buvo rodomas filmas, kuriuo buvo grindžiama šou filosofinė plotmė, pasakojama istorija, kuriama intriga.

Kas man iš to džiaugsmo ir iš tos šlovės, kurią nors ir už dyką gaunu, bet be savo įdėtos širdies? – štai kokią temą operavo King of Russian pop savąjam show. Buvo rodoma kaip mažasis Philypas žaidžia laukuose ir prie jo priėjęs (atrodo) Dievas, įteikia jam baltą šviečiantį kamuolį, kuris „pildo visus norus“. Ir išsipildo visos svajos… Kol galiausia Kirkorovas pamato, kad jam nereikalingas kažkoks šarikas, nes jis realiai viską pasiekė PATS! Reziumė viso to: “Neleiskit būt mulkinami netikrų pranašų, nes tik tu pats esi savo likimo ir sėkmės kalvis.”

Vos nepamiršau bene smagiausios detalės, dariusios koncertą viena ir didele atrakcija – spec. efektų. Ką ten pirotechnika? Ką ten šviesos? Buvo tai, bet visų tų prikolų, prijomų ir, netgi fintų su vizualizacijom galėtų pavydėt ir koks magijos akrobatas D. Koperfieldas. Kirkorovas vienu kumščio smūgiu sugriaudavo sienų mūrus, eidavo per byrančius skardžius (scena buvo dviejų aukštų), sausas išlipdavo iš Niagaros violetinių krioklų ir t.t. ir pan. Visai nieko bairis buvo kuomet matėsi tik Kirkorovo galva, o vizualizacijos keisdavo kūną. Arba fintas – penki Kirkorovai dainuojantys ant scenos. Šokėjams tiesiog buvo užmauti iPadai ant galvų, kuriuose sinchroniškai dainavo Kirkorovo galva. Sakiau gi, kad Britsh Psychedelia!

“Otryvaisia pod rimski byt. Ciganizacyja. Party-zany.” – sugrojęs visus, jau ankščiau minėtus hitus, cigan-disco šokiais Philia baigia pasirodymą. Tranku, šoklu, bei kas be ko linksma. Visa audiencija priverčiama atplėšt savo sėdmenis nuo kėdžių ir įsijungti į linksmą šokį, diksotekos hapeningą. Kirkorovas ištaria “Šiauliai, aš jus myliu!” O Šiauliai – kaifuoja. Va, čia tai suprantu pabaiga, va čia tai paskutinis skambus akordas. Vidžiui iš „Silence Family“ reikėjo varyt ne tik į Jean-Michel Jarre koncą Kaune, bet Kirkorovas būtų jam, manau, daug labiau pravertęs praktikoj.

Du koncertai, abu iš tos pačios identiškos operos, abu – visiškai skirtingi, abu – su savo įspūdžiais. Verta eiti net ne vien dėl išsilavinimo, ar dėl melomaninių paskatų, kiek dėl svaigaus akimirkos džiaugsmo. Kuri dar krikštyjama kaip experience‘as, prikolas ar netgi atrakcija. Tad kas nori pasi.kult.ūrint „kitaip“, pasižmonėti „visaip“ ir paklausyt kokybiško, profesionaliai sukalto avangardo – taupo piniginės turinį ne vien techno vakarėliams ar rock koncertams. Girdėjau kalbas, kad Boriso Moiseevo šou abu šituos aprašytuosius nupučia taip toli, kaip vėjas žydrąsias austres per jūros bangas.

Foto: Artūras Staponkus