Grupė “Ju-Piter” – man rods nelabai daug kultūristų kažką apie juos žino? Ir atrodytų ko ten Morandis nusigrūdęs buvo, galvoja elementarus kult.lt skaitytojas. Ogi dėl to, kad tame ansamblyje yra toks Večiaslavas “Slava” Butusovas, bei Jurijus Kasparianas. Šitie prietėliai yra ne šiaip kokie pėsti plebėjai, bet jei reiktų įvardint paprastais žodžiais – kultiniai, gyvos legendos, patriarchai. Mat jie atstovauja tokias 80s ir 90s rock super monolitines grupes kaip “Kino”, bei “Nautilus Pompilius”.  O tai man – dvi pačios geriausios rūsų grupės ir netgi kalbant APSKRITAI visą muziką.

Į koncertą ėjau absoliučiai nežinodamas ką gausiu. Bet ėjau norėdamas. Žinoma tuo kuo garsėja “Ju-Piter”, tai minėtų grupių “Nautilus Pompilius” beigi “Kino” koverių atlikimu. Pasiėmiau po paranke vinilus (autografams), tradicini fotoaparatą ir tiesiog ėjau žiūrėti, klausytis. Koncerte sutikau ištikimą Cojaus faną Aurelijų Sirgedą iš grupės “Siela” ir priėję artėliau scenos, išvydome, kad “Vzgliag s ekrana” gros jopštavairaz! Išvydau dar kelis žinomus dainų pavadinimus ir tapau ramus kaip belgas. Koncertas bus nerealus – tai pasakiau, o ka pasakau, tas dažnai ir išsipildo.

Tiesa paskutinės dainos grupė “Ju-Piter” pagal tą lapelį, deja nesugrojo, t.y. “Mama Anarchyja”, Bet brol… Ar tu tikrai nori, kad aš išvardinčiau viską kas buvo performance? Kaip aš po visko pavadinau koncertą – best of the best of the best of the best. Sugrojo chebrantai praktiškai viską kas įmanoma iš jų geriausiųjų repertuaro; tiek “Kino”, tiek “Nautilus Pompilius”. Tiesa pastarųjų gabalų sugrižeta buvo kokius tris kart daugiau nei Cojaus kūrybos. Bet taip gal net ir geriau, nes Cojų palikime Cojui, o Butusovas juk tam ir yra, kad dainuotų SAVAS dainas!

Po koncerto gavau smagų užklausima kult.lt Feisbuke: kokie įspūdžiai? ar vėl Butusovas stovėjo kaip įkaltas ant scenos, judėjo tik dešinė ranka, braukianti stygas, kaip tai buvo prieš keletą metų?.. Haha, iš ties taiklus pastebėjimas, nes lygiai taip ir buvo. Koncertą galima nusakyt paprastai: absoliučiai ir visiškai jokio bendravimo, nulis teatrališkumo, nerasta didesnio judesio ir tik muzikantams virš galvos aukštėliau esančios vizualizacijos keitėsi.

Tačiau, broli ir seserie, ar mes dėl to ten grūdomės? Kas man abidniausia, kad aš per visas dainas darbavausi su fotiku; arba filmavau arba fotografavau. Nes, na, norisi kuo pilnavertiškesnį atsiliepimą padaryt. Bet kai užpielyjo razbainikai kultini “Zvezdą po imeni solnce” – mečiau visus fotoaparatus velniop ir kaip koks pankas pradėjau kratytis. Paskutinį sykį “Ju-Piter” buvo gal prieš 5 metus. Ir po koncerto pasakiau sau – kitam rusų šou – jokių fotoaparatų, o vien susiliejimas su muzika ir jos nesunaikinama istorija, bei ezoteriška magija viename.

Tad taip, Butusovas tikrai stovėjo kaip įbestas, be didesnių emocijų veide ir rock koncertui būdingų prijomų (kaip, sakykim, kojų kilnojimas ar šuksniai “kamon parti pipl”). Kasparianas gal kažkiek daugiau “taškėsi”, bet beveik irgi nelabai ką. Tačiau manuoju atveju, man buvo totaliai dzin. Nes, tarkim, jei kas žiūrėjot Maiklo Džeksono koncertus per DVD ar youtube, tai turit atsimint koncerto pradžią kuomet Maiklą iš po grindų “iššauna” į scena su hidrauliniais prietaisais, jis stovi kokias 5 ar NET 10 minučių NĖ NEKRUSTELĖDAMAS, o visi susirinkusieji tiesiogine to žodžio prasme kraustosi iš proto. Jaučiat? Tiesiog stovi kaip amuo ir viskas. o mergas tuntais veža į ligoninę.

Energetika, stebuklingas set-listas, vien matymas gyvų legendų ant scenos – štai kas buvo man esmė. Jei vardinant dainas tai iš “Kino” repertuaro buvo sugriežti tokie krauju pasruvę hitai kaip minėtas “Zvezda po imeni Solnce”, “Pačka Cigaret”, “Pečial” ir rodos viskas. “Nautilus” – bijau vardint, nes rašalo galiu pritrūkt, bet ok, šekit: “Vzgliad s Ekrana”, “Tutanchamon”, “Skovanyje Odnoj Cepju”, “Dychanije” ir bliamba bliamba, kaip aš verkiau kai grojo ESMINIUS MANO gabalus, t.y. “Zver”” ir šiaip visų laikų geriausią dainą kokia tik muzika yra sukūrus – “Na beregų bezymianoj rėki”. Visiškai šios dainos nelaukiau ir nesitikėjau, bet kai užgrojo – čiut tuščio viedro ašaroms ieškot nepradėjau. Mano sielos daina, nuo kurios ji verkė džiaugsmo ašaromis.

Koncertas buvo užbaigtas – pakartosiu žodį – kultine balade “Ja Chačiu byt s toboy”. Dar kiek akys leido įžiūrėjau, kaip minėjau, pas muzikantus užrašytą paskutinį gabalą “Mama Anarchija”. Bet, kaip minėjau, gal šitą punk-rocką jie nutarė pasitaupyt kitam kartui? Kitam kartui kurio be galo lauksiu ir tikrai tą kart eisiu be jokių foto kamerų, o mėgausiuosi muzika, kaifuosiu nuo katarsio, šoksiu garsuose. Žodžiu, surpatot mane, kad būsiu taip sakant (nepabijokime to žodžio) ekstazėje.

Слава, давай ни делаи западло, приезжай чаще!!