Netikit? Aš jums tuoj įrodysiu. Esu paprastas žmogus, per daug neapsiskaitęs, filosofiją išgyvenu širdyje –  ne per knygas. Einu per šventadienius į bažnyčią ir meldžiuosi po pietų valgio. Alkoholį nustojau vartot prieš beveik 2 metus, tabaką mečiau prieš beveik tris. Ar tapau nuo to laimingesnis? Vienareikšmiško atsakymo nėra, bet man patinka “tikrumo jausmas”, kaip ir “grynumo”. Nes nuo tol viską matau per tikrąją prizmę be pagražinimų ir juslinių stimuliacijų. Ko pasėkoje, kartais tikrovė būna daug spalvingesnė ir įdomesnė, nei katalizatorių pagalba išgyvenamoa muzika, žmonių bendravimas ar tiesiog ramus sėdėjimas prie laužo vakarop.

Ne, nepagalvokit, kad aš priklausau kokiai “Tikėjimo Žodžio” sektai ar ten pakrikštytai ėriukų bandos sąjungai. Esu, tsakant, normalus čiuvakas, kuris klauso Pink Floyd, Depeche Mode, Foje, Swans, Autechre ir kitus nuostabius muzikinius atlikėjus. “Geriausias metas – dabar. Jaučiu kaip niekad daug gražių idėjų ir nuoširdžių jausmų tiesiog tvyrančių ore, belieka juos transformuoti į muzikinius garsus.” – štai ką interviu sakė ne koks mąstytojas, ar filosofas, o šiuolaikinės muzikos kūrėjas Nicolas Jaar per vizitą Lietuvoje.

Kalbama, kad ši epocha yra velniškai išsisėmus, velniškai neteisinga, dvasiškai tuščia. Marijus Bernotas iš grupės “Sportas” interviu teigė, kad kol gyvenome post-modernistinėje visuomenėje, visi bandė “padaryti kuo krūčiau“. Kažką aplenkti, kažkuo nustebinti, kažkaip konkurentą pranokti ir pan. Tačiau šiuo metu, pasak jo, vyrauja sistemų epocha, kuomet vietoj nuoširdumo tu gauni sistemos padarytą produktą ir nemąstydamas jį priimi, nes tiesiog jį tau įbruka. “Mes už jus geriau žinome ko jums reikia…”  – kažkada sakė vienas visiems gerai žinomas a.a. prietėlius su prakastu obuoliu.

“Midnight in Paris” – turbūt ne vienas žino šį Woody Alleno filmą, kuris buvo apdovanotas dar ir Oskaru. Pasakojama ten kaip vienas vaikinas netyčia atranda mistišką vietą Paryžiuje (magiškame mieste!), kurioje jis galėjo keliauti laiku. Ir štai mes čia susiduriame su pagrindine mintimi, hipoteze, postulatu šio jūsų skaitomo straipsnio. Kad ir kur herojus nuvykdavo; ar pas Ernstą Hemingvėjų, ar pas Luisą Buñuelį, ar į auksinę Paryžiaus 19-tojo amžiaus epochą – kiekvienoje iš jų žmonės giedodavo tą pačią giesmelę.

“Va, kai gyveno Bachas, Šekspyras ar Van Gogas – va jie buvo tikros asmenybės, revoliucionieriai, genijai. Va tada žmonija išgyveno geriausius savo laikus” – teigė istoriniai filmo herojai. Bet argi jie tikrai teisūs? Pažiūrėkime į šiandieną. Niekam ne paslaptis, kad Landsbergis sugriovė šlovingus kolūkio laikus, kurie visus maitino, Kubilius nuvarė visus prie išmaldos prašymo, o ir „Prietaisas“ neitin sėkmingai veikia, nors ir patys išrinkom. Tai čia apie vietines realijas.

Pasaulyje gi, karaliauja terorizmas, visokie Breivikai Norvegijoj iššaudo beveik 100 nekaltų žmonių, Bostono mieste du jauni čečėnai maratone įvykdo gyvybes nusinešusį sprogimą, ir nors Afganistane tvarką bando palaikyti taikdariai – 90 procentų opijaus kažkokiu būdu iš ten pasiekia visą pasaulį heroino pavidalu. Ir t.t. ir pan. – mėšlą čia gali vardint nesustodamas.

Bet ar verta? Kaip tik ir reikia – sustoti! Ne per seniausiai žiūrėjau LRT dokumentinį filmą apie mistiką, poetą, pranašą Oskarą Milašių. Ko gero nereikia pasakot kokiomis rožinėmis spalvomis visi piešia tarpukarį su A. Smetona priešaky ir Lietuvos žydėjimą su pirmu Europos krepšinio čempionato aukso medaliu ir t.t. ir pan. Tačiau ar Oskaras buvo pozityvios nuomonės? Cituoju: “Jei egiptiečių imperijos suirimas ir Romėnų pasaulio žlugimas atrodo vaikiški žaidimai, greta mūsų išgyvenamos politinės, ekonominės ir socialinės politinės krizės, tai pati ta krizė tėra nedidelis dalykas, palyginus su moralinėmis bėdomis, kuriose skendi mūsų epocha.”

Jaučiat? Ta pati krizė. Tos pačios pesimistinės dainelės. Dauguma O. Milašiaus laikus šlovina ir mena šviesia nostalgija. Kaip kad Brežniavo laikais šlovino Leniną ar Britanijoje Winstoną Cherchilio epochą ar Abrahamo Linkolno valdymo permainingus laikus JAV. Tada a la vyravo viskas vardan gero, o žmogus buvo statomas aukščiau visko. Ne vergas, ne tarnas, ne pavaldinys. O laisvas, saugus, turintis teises pilietis, kuris valdo savo žemę, turi sveikatos draudimą, kaupia darbu uždirbtus pinigus ir t.t ir pan. Viskas čia yra dalina tiesa, kaip ir viskas yra žiauriai pagražinta. Parodykit man bent vieną žmogų, kuris savo jaunas laimingas dieneles prisimena kaip pilnas negandų. Aš nekalbu apie varguolius, kurie tapo milijonieriais savo darbu vėliau ir gieda “gimiau neturutingoje šeimoje ir viską pasiekiau savo rankomis”. Bla bla bla.

Aš kalbu apie tuos, kurie užaugo kaime pas babą, kurie nuo ryto iki vakaro lakstydavo laukuose be mobiliakų, kompiuterių ar mp3 grotuvų ir nepaisant to jiems nieko netrūko, jie buvo daug laimingesni nei dabar su visa ta stebuklinga technika kaip visagaliais smart phone’ais, internetas ir pan. Tačiau tai juk irgi nostalgija, sakysit! Ir kur tie žadėti “geriausi laikai kuriuose mes gyvename DABAR”? Juk prieš tai pavardinta buvo apie teroristus, apie narkotikus, apie JAV vykdomus karus, galų gale krizę per ir panašius demonus.

Vietoj 4 milijonų Lietuvoje jau nebėra trijų. Šildymo kainos kaip liko taip ir yra mielinės. Už minimalų atlyginimą, kurį gauna bemaž pusę Lietuvos, gali pragyvent nebent koks žaliavalgis. Toliau Graikija, Portugalija, Italija – ant bankroto slenksčio. Afganistano reikalai nesitaiso. Iranas kaip ir Šiaurės Korėja grasina branduolinėmis programomis. Ne per seniausiai Japoniją nuniokojo gamtos stichija išaugusi į atominės energetinės krizę. O kur dar Bin Ladeno “pokštai”, uraganas Katerina…

Taip, Žmogau mielas, tai tiesa. Ir žinoma niekas toli gražu rožinėmis spalvomis neatsimena nei pirmo su antru pasauliniu karais, kaip ir Didžiosios Depresijos 1933 metais, per kurią iškilo tokie viską nusiaubę diktatoriai kaip Hitleris, Stalinas, Musolinis ar. pan… Tačiau žmonės, kad ir kaip būtų buvę, praeitį linkę idealizuoti, tad nieko nuostabaus, kad Rusijoje matome minias šlovinančias Staliną ir jo palikimą – diktatorišką Putino valdymą, paminantį bet kokias žmogaus teises. Bei gi raudančius Šiaurės Korėjiečius dėl savo vado mirties. Na, ir kas, kad ten a la vaidyba.

Tas kuris dabar skaito šias eilutes greičiausiai yra velniškai nusisekęs špingalietas. Net neabejoju. Pasakysiu paprastai – niekad nebuvo nei geriau ar blogiau, nei dabar. ĮSIKALKIT TAI Į GALVĄ – aš Jums sakau. Buvo nuopoliai ir buvo pakilimai, be kurių žemiškoji būtis yra neįmanoma. Be kurios žmogus tiesiog būtų pasmerktas vegetacijai, o tai nėra laimė. Ne veltui, beje, filmas “Matrica” paremtas budistinėmis tiesomis. Ir, kad, ir koks pasaulis atrodo pragariškas, žmogus ilgisi savosios buveinės, savųjų, o ne kažko kito primestų “idealiųjų namų”.

Dabar kelioms akimirkoms atitrauk akis nuo monitoriaus ir apsidairyk. Turi visų pirma kambarį, ar bent jau stogą virš galvos ar netgi darbą. Ar tuo galėjo pasigirti konclageriuose kentę Vokiečių ir rusų ištremtieji? Ar tuo galėjo pasigirti feodalų valdomi žemdirbiai, ar tuo galėjo pasigirti pietų amerikos vergai ar dabartiniai šiaurės korėjiečiai su afrikiečiais?

Šiame mūsų pasaulyje deja tikrai niekada nebus visiems gerai. Tiesiog tokia planeta, tokia būtis. Tačiau vienintelis ir esminis dalykas, kuris mums trugdo matyti gėrį, švelnumą, meilę tai mūsų nesugebėjimas ir nenoras gyventi čia ir dabar. “If you want to make a world a btter place, take a look at yourself and make a change” – kažkana dainavo a.a. M. Jacksonas. Absoliučiai niekada nebus geriau, jei mes neišmoksim tų trijų žodžių. O kad jie dar ir šalia to materializuotųsi  reikia atsigręžti į save ir jei ne meilės revoliuciją sukelt, tai bent jau savo šuns rytinį kakutį su maišiuku paimti. Planeta ir žmogus bus už tai tau žiauriai dėkingi. Ir posakis „čia ir dabar“ įgaus pagreitį.

Grįžtant nuo asmeninių individo filosofinių gyvenimo pamatų, kurie galėtų bent kažkiek pakeist pasaulį – pažiūrim kokį pasaulį mes turime ir kokiame nuostabiame gyvename.  Nežiūrint į Afrikos bėdas, Šiaurės Korėjos tragizmą ar Afganistano realijas – gyvename auksinius savo laikotarpio metus. Lietuvoje, kaip ir Europoje ar Amerikoje jau daugiau nei 60 metų nebuvo didesnių karinių konfliktų, kurie mus tiesiogiai paliestų. Mano tėvai nematė karo, aš pats nemačiau karo, tikiuosi ir mano būsimi vaikai bus stiprūs ir nugalėsim mes tą prakeiktą krizę – va koks tas karas. Šiuolaikinis!

Krizė sakote? Jei velnias duoda problemą, tai Dievas – iš to senkančią galimybę. Prieš tai žmonija buvo paskendusi materializmo liūne, kurio esmė buvo vartojimas, vartojimas ir dar kartą vartojimas. Tik tokiu būdu žmogus galėjo išgyventi. Atėjus krizei – vyksta vertybinis permąstymas. Žinoma tai ne poros metų ir ne dešimtmečių reikalaujantys pokyčiai, tačiau vienaip ar kitaip krizė mus privertė iš naujo pažvelgti į vertybes, savo žmogiškąjį aš, prasmingumą pasaulyje ir pasauliui. Tad ar krizė tikrai yra krizė? Ar dėl to, kad mes nebegalime nusipirkti, tarkim, prabangios mašinos, ar nuo to nukenčia mūsų laimė?

Žinoma, šis reiškinys labai stipriai paveikė pažeidžiamiausią sluoksnį, kuris yra neturtingas. Bet ir čia lazda turi du galus. Mat visas “š” išlindo į viršų, kuomet pasimatė, kad tie “vargšai” visokiausių pašalpų dėka prisidarę vaikų, jei ne kaip ponai, tai bent gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų nė negalvodami apie darbą. Ko pasėkoje tokiose valstybėse kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija dabar kenčia ir pavėluotai vykdo reformas. Tad gyvename laikais kuomet valdo krizė, bet dėka jos pamatome, kad ne materialiniai dalykai svarbūs, o yra kur kas tauresni.

Toliau galima tik vardinti ir vardinti kokie visgi nuostabūs yra mūsų laikai. Mylėkit ar nekeskit, bet gyvename Andriaus Mamontovo, Algirdo Kaušpėdo, Smorigino, Erlicko, kunigaikščio Vildaugo galų gale laikais bei kitų įstabių šmaikštuolių. Kiek daug keistenybių, linksmybių ir laimingų akimirkų juk apturime… Beveik kiekvieną savaitgalį galime kur nors išeiti. Turime geriausiu Europoje pripažintą Oskaro Košunovo teatrą; 15 metų visą pasaulį žavimame Einumnto Nekrošiaus “Hamletu”. Vyksta vieni stambiausių Modernaus Šokio festivaliai; pavasarį Vilniuje, rudeniop Kaune. Kino teatrų – galybės ir įvairiausių; nuo komercinių iki nišinių (kaip pvz. “Skalvija”). Iš vasaros festivalių tik spėk rinktis. Ir t.t. ir pan.

Turime nerealias kopas Nidoje, kokių net jokiuose Havajuose nėra. Vilniaus kaip ir Kauno senamiesčiai stebina vos ne visus užsienio turistus. Lietuvius jie dažniausiai apibūdina kaip geravališkus, draugiškus, paslaugius ir kas svarbiausia tolerantiškus. Na, ir kas kad 98% Lietuvių yra homofobai. Tai laikina ir visiškai natūralu. Palikime šią savaime dingsiančią bėdą kitoms kartoms. Aš asmeniškai turiu vieną juodaodę pražystamą, kuriai gatvės praeiviai iš niekur nieko padovanojo žibučių.

Jūs pagalvokit kokia seniau buvo stomatologija. Arba rauni dantį arba greži tą vargšą su žodžiais “nu pakentėk, pakentėk jau beveik baigta”. Dabar gi pas stomatologą ateini pamiegoti – suleidžia dozę, lūpa atvėpsta ir tu sėdi kelias valandas kaip belgas, o po to eini išsišiepęs. Apie vartojimą nenorėčiau kalbėti, nes tai paprasčiausiai nėra laimei nustatyti  indeksas, bet jei netyčia priklausai materialistinei filosofinei krypčiai – Lietuvoje gali rast visko ko nori. Praktiškai. Nuo prabangių parduotuvių iki nišinių butikų. O jei visgi nerandi – Berlynas ar Londonas su pusvelčiui “Ryanairu” ar autobusu juk čia pat.

Nors vergavimas daiktams nieko laimingo nepadarė, bet vien tas dalykas, kad mes viską galime žinoti iš savo asmeninio telefono – šį tą reiškia. Tiesa nereikia persistengt, įdiegiant į jį visokius Feisbukus ir pan., nes tada galutinai atitrūksi nuo realybės. Bet jei daiktą naudoji protingai ir su supročiu, tai pamatai koks tas šiuolaikinis pasaulis yra mažas, jaukus ir patogus.

Apibendrintai – mes gyvename auksiniais laikais, vaikinai ir merginos. Paskutinis karas vyko daugiau nei prieš 60 metų. Matrica kol kas mums negresia ir esam laisvi žmonės. Medicina ant tiek pažengusi, kad prailgino žmogaus gyvenimo amžių nuo 30-40 iki 70-80 metų. Galime stebėti kaip savo geriausią formą demonstruoja pretendentu tapti geriausiu visų laikų futbolininku Lionelis Messi, matėm Olimpiadoje kaip visus rekordus sumušė plaukikas Maiklas Phelpsas. Ir galiausiai penkiolikinė mūsų auksinė žuvelė Rūta Meilutytė. Juk ne vienas po jos pergalės širdyje džiaugėsi, kad yra Lietuvis.

Tad kaip ir viskas. Pasikartoju, kad nei seniau, nei ateityje geriau TIKRAI NEBUVO IR NEBUS. Geriausia yra Dabar . ČIA IR DABAR. O Lietuvos Nacionalinį Futbolo Stadioną ankščiau ar vėliau – pasistatysime. Kaip ir pateksim į čempionatą.

Laimės, džiaugsmo ir kantrybės visiems, nes pavasaris už lango!