“Iš pradžių buvo projektas “Už tėvą”. Tada eksperimentai su avantgard elektronika, atgroti metai  “Biplanuose”, pasirodymai per pjankes studentų bendrabučiuose”, – taip pradėjo interviu kultinės, legendinės ir savo satyra nemirtingos grupės kapitonas Marijus “Marukas” Bernotas. Grupė “Sportas” gimė 2001-mais metais. Sudėtys nuolat keitėsi, kaip Marukas įvardina, “penkmečiais”.

“Po visų tų gal trijų penkmetinių pasikeitimų, į sudėtį grįžo senosios “meilės”, tai gitaristas Mantas, būgnininkas Jonas iš senojo “Sporto”, Edvo iš grupės “Už Tėvą” laikų. Manau tą pajus visi klausytojai. – giriasi niekadėjas. Tad visa tai ir dar ne ką mažiau – žemiau esančiame interviu su “Super Mario” Maruku.

Apie gal 5 metus įrašinėjamą naująjį albumą, kuris bus po vasaros. Apie jo santykį su kosmosu, japonais ir vegetarėmis. Apie tai, kad muziką jis laiko 90% matematika, o likusius 10% atiduoda Dzeusui. Neįprastai ilgas, bet žiauriai įdomus ir brutaliai juokingas bei šiaip rockenroliniais potepiais padabintas interviu. Kurį privalo paskaityt ne tik kiekvienas save gerbiantis hipsteris, pankas ar netgi išprotėjęs jaunasis verslininkas, o ir likę visi kiti, kurie feisbuke tik like’ina paveiksliukus.

Prieš keletą savaičių kuomet susirašėm, teigei, kad turi daug ko papasakot. Na ir? Tai pagaliau naujas albumas paskutinis akrodus ir skiemenis skaičiuoja? Klausimas smagus, nes apie naują albumą pasakojai dar prieš 4 metus viename interviu ir dar po metų kitame duotame.

Na, čia, jei žinai yra tokia grupė “My Bloody Valentine”. Tai kiek jie tenai – 15 metų, atrodo, albumą savo miksavo? Tai miksavo, miksavo ir išleido. Tai taip ir su mumis. Niekam nepaslaptis, kad “Sporto” sudėtis visą laiką keitėsi. Kai biudžetas nedidelis, žmones, kurie pratempia, su manim – reikliu monstru, pabaisa ir šiaip energetiniu vampyru – ne vienerius metus aš spėju pažinti ne tik kaip gerus atlikėjus, bet ir kaip atsidavusius „Sporto“ muzikai.

Kai ateina laikas keistis grupės sudėčiai, tenka daug pavargti – kol atrandi tinkamus narius, kol susigroji, kol susiderini energetiškai – reikia ne vienerių metų. O po penkerių metų atlikėjui nebelieka motyvacijos, vėl  būna konfliktai, vėl skyrybos.

Tačiau negaliu skubėti ir išleisti suchaltūrinto albumo. Užtenka, kad pirmas albumas buvo grynas pokštas.

…Čia kalbi apie “Žemiau juostos”?

Ne ne, “Žemiau juostos” buvo kompiliacija, sudaryta iš mūsų pirmojo neoficialaus albumo „Demo 2002” ir kitų skirtingais metais įrašytų kūrinių. Tai buvo labiau retrospektyva mūsų ilgų metų muzikinės veiklos. “Demo 2002” yra pirmasis mūsų mp3 albumas – pokštas, kuris viral būdu paplito tarp studentų ir šiaip išprotėjusių jaunųjų verslininkų.

Su daina “Policija” laimėjom LTV “Lietuvos dainų top-10“.  Daina “Ūdra” buvo hitas Latvijoje – latvių radijo stotis SWH jos anglišką variantą grojo kas rytą visą mėnesį. Ir “Beibi” Kęstučio Rudavičiaus filme AXX festivalyje nuskambėjo. Taip pat į albumą “Žemiau juostos” įdėjau ir solinių kūrinių iš įvairių mano kūrybinių metų (pvz., daina „Išdavikas“, „ai Pavasaris/Vasara/Ruduo/Žiema“). Taigi nebuvo taip, kad susibėgę savaitei į studiją sukalėm albumą ir viskas.

Tuo tarpu naujasis albumas, kurį mes dabar “gaminam” – nors tai būtų šventvagiškas žodis, nes į jį daug dūšios dedam –  su “senais” žmonėmis, kurie įneša savitą nuotaiką, kaip tarkim bosistas Edvo, žinomas iš grupės “LMP” ir t.t.

Su ankstesniu sąstatu buvom albumą bebaigią rašyti. Buvo įgroti ir būgnai, ir gitaros, ir visa kita, liko tiktai uždėti balsą. Bet nelipo balsas niekaip, ir taškas. Prasta emocinė savijauta. Visokios parkės dėl kitų lygiagrečių muzikinių projektų. Tiesiog įraše jautėsi bloga energija – negalėjau klausyti savo balso.

Ankstesnio sąstato muzikantai buvo per stipriai įtakoti savo kitų projektų. Nu tvarkoj ta jų muzika, bet tai tiesiog “Sporte” nesiderino grunge ir old school heavy metal.

Mane įtakojo tokie grynai lietuviški dalykai, kaip “Kardiofonas” ar “Antis”. Taip pat, kad ir nelietuviai “Ladytron”.  Tad visiškai skirtingos nuotaikos.

Na, bet dabar naujas sąstatas. Muzikantų požiūriai panašesni – viskas eina tik geryn.

Pastebėjau, kad soundcloude “Sportas” užsivadinęs kaip synthwave stiliaus grupė. Bet man asmeniškai, kaip ir manau, ne vienam melomanui, jūs kažkodėl esat patys tikriausi dabartiniai ir vieninteliai anarcho-maskuliniai-pankai. Ar mano išvestinės teisingos, ar jūs visgi tikrai grojat Lithuanian IDM?

Viešpatie… Kokie dar…  Anarchistinių idėjų  nepalaikau visiškai, o ir su politika nieko bendro nenoriu turėt, nes jau teko. Šiaip mano pažiūros, jei ką, yra labiau dešiniosios, teko būt TS-LKD nariu (vienoj partijoj su Algiu Greitai).

O nu tai tu savas čiuvas!

…Tai truko gana trumpai ir to užteko. Tarkim pamačiau tokių „šeimos verslų“, kai vyras yra socialdemokratas, žmona konservatorė ir t.t.

Pankų judėjimo ar pan., narys niekada nebuvau, nes grupę “Sportas” labiau linkęs apibūdinti kaip dance-rock, kičo, absurdo, post-punk kolektyvą. Dainos “Policija” ar “Majoras“ yra ne apie politiką, o apie žmonių santykius. Ne visa policija yra blogiečiai. Taip pat ir valstybė be kariuomenės negali būt.

Koks yra tavo santykis su kosmosu?

Tiesioginis. Vizualus. Pavyzdžiui iš artimiausių įvykių – žiemą fotografavau kometą. Labai džiaugiausi padaręs savo pirmą astronominę nuotrauką. Yra tekę su kitais astronomų klubo nariais, kuriuos šeimoje vadiname “kosmonautais”, Labanoro girioje šalti -27 laipsnių temperatūroje, tam, kad pamatytume visokius Jupiterius ir pan.

Apskritai laikausi nuomonės, kad jei žmogus nėra gyvai matęs Saturno (tokia planeta su žiedu), tai jis apskritai gyvenime nieko nėra matęs. Kiekvienas žmogus privalo nors kartą per teleskopą pamatyti Saturną savo akimis.

Ten labai gražu?

Nu, nėra tai taip gražu kaip NASA nuotraukose. Kai matai tiesioginį vaizdą, ateinantį į tavo akis per lešius, be jokių kompiuterių internetų ir fotošopų – pajauti magišką kosmoso jėgą.

Tai čia Molėtų observatorijoje žiūrėjai?

Ne, aš turiu savo teleskopą.

Žinau, kad Japonų kalba yra tavo hobis.

Buvo.

Be to tu iš vis nevartoji svaigalų.

Nevartojau.

Ir netgi simpatizuoji vegetarizmui ir vegetarėms.

Visko gali būti.

O kalbant apie Japoniją tai į ją per daug lįst nereikia, nes vis tiek jų iki galo neperprasi. Lietuvoje savo laiku “medžiojau” japonus. Nustačiau, kad yra du jų tipai. Vieni, kurie čia atvyksta turistaut, kiti – tie trenkti – kurie lieka Lietuvoje gal net visam gyvenimui. Su tokiais teko pabendraut, labai įdomūs jų požiūriai. Tarkim japonų muzikoje vyrauja visiška eklektika  – jie ima geriausia iš visų pasaulio pop ir rock muzikos stilių. Viskas labai marga ir per ryšku, dėl to gali pasirodyti, kad japonų muzikos grupės panašios viena į kitą.

Bet apskritai siūlau į tą šalį per daug nesigilinti, nes jos vis tiek neperkąsi.

OK, tada koks dabartinis tavo santykis su metafizika?

Na, mano religija yra tokia kokią pats sau susikuriu. Tarkim seniai seniai domėjausi budizmu. Bet, kad kažkur aktyviai dalyvaučiau… Visur piramidės, kažkas kažkam vadovauja, verbuoja, plauna smegenis, reikalauja. Tai ne man. Aš esu egoistas – nepriklausau niekam. Man patinka Nyčė.

Turiu tokią teoriją: galvoju, kad kiekvienas žmogus turi galimybę išgyventi kiekvieno kito žmogaus ar gyvio gyvenimą. Kadangi Visata begalinė, po milijardų milijardų metų ateina toks laikas, kai jis vėl atgimsta. Ir nebūtinai savimi. Tiesiog dvasia atsiduria kitame kūne.

Tiki reinkarnacija?

Taip reinkarnacija aš tikiu, nes kitaip negali būt. Juk kai žmogus miršta jis nustoja justi aplinką ir laiką.  Ir kažkada jis neišvengiamai atgims. Na, aš turiu tokį gal kiek pseudomokslinį požiūrį į visa tai. Nesupykčiau, jei koks rimtas fizikas mano pamąstymus argumentuotai paneigtų.

Pastebėjau, kad dažnai varotji žodį “mokslas” ir pan. Tad iš esmės priklausai racionalistinei filosofinei krypčiai?

Dvasiniai ir materialiniai dalykai yra itin tampriai susiję.  Jei matuočiau ir vadovaučiausi vien pragmatiškais dalykas, paprasčiausia užsiimčiau kūrybine prostitucija ir kalčiau babkes iš grynojo banalaus popso ar kokio populiaraus, bet asocialaus hip-hopo, gal net muzika išvis neužsiimčiau.

Yra kelias kuriuo einu. Yra kūryba. Yra muzika su daugybe krypčių. Muzikoje galioja  paprastos taisykles. Yra natos ir akordai. Yra “pataikei” arba “nepataikei”. Garso „suvedimas” apskritai yra vos ne matematinis procesas, o antikinėje Graikijoje muzika netgi buvo tikslusis mokslas! Aišku jie ten grojo labai greitai ir tiksliai (juokiasi).

Pas mus daug kas įsivaizduoja, kad muziką kiekvienas gali iškakoti tualete, tereikia pasiimti instrumentą ir nutaisyti “dvasingą veidą”. Visa tai – chernia ir diletantų kliedesiai.  Dainų rašymas ir grojimas yra aukų reikalaujantis darbas. Reikia daug klausyti, analizuoti, ieškoti, net miegoti apsikabinus muzikinį instrumentą (jei tiki „kung-fu“ jėga).

Pilkiesiems portalų komentatoriams atrodo, kad parašyti lengvai įsimenamą dainą yra juokų darbas. O  parašyti filologinį kliedesį a la “nebeprisikiškiakopūsteliaudavome žydroje transcendentinėje diemedžio varpinių pievelėje” ne juokų darbas? Štai tokie nutolę nuo skaitytojo ar klausytojo širdies, bet užtat įlindę į leidėjo formatą poetai / komersantai yra šūdas. Tai man svetimi dalykai, gryniausia “Coffe Inn” žiurkių poza. Patikslinu – vietos, kur šneka su paviršutiniškos fyfos povyza ir bando kalbėt labai “aukštais” žodžiais apsikabinę savo baltą iŠūdą.

Iš kitos pusės mechaninis televizijos šou „hitų“ rašymas irgi  sucks.

Tai, žodžiu, tu kaip senovės graikas muziką matematika laikai?

Visiškai ne. Dauguma melodijų man prisisapnavo. Ryte apie 7tą ryto atsibundi ir kol dar skamba galvoje staigiai griebi pieštuką (kad tik nepamirštum!) ir užsrašai. Pagrindas gaunasi, sakyčiau transcendentinis, o juodraščio pavertimas kūriniu – aplipdymas ir apdorojimas – čia jau matematika – tą turiu omeny. Taigi, daina ateina lengvai, savaime, iš vidaus.

Kaip aš įsivaizduoju kūrybą, tiek iš savo praktikos, tiek apskritai, tai, manau, kad viskas eina iš viršaus.

Nu, jo iš Dzeuso. (juokiasi)

Tai pasitaiko kurčių dienų?

Nu jo, transcendentinio eterio trukdžiai visokie. Trukdžiai. Trukdžiai. Trukdžiai.

O naujam albume ar daug tų trugdžių transliaciją trigdė?

Trukdžių be galo daug . Esminis trukdis –  dabartinio sąstato muzikantai turi normalius nemuzikinius dieninius darbus. Aš gi nieko neveikiu, tik groju nuo ryto iki nakties.

Ai, tai gyveni iš muzikos, jo?

Nu, kaip čia taip (sukrizena), sunkiai bet…

Nu, maladiec, sveikinimai tada.

Šiaip dar vertimais užsiimu ir informacinėm technologijom. Esu taip vadinamas freelanceris.

Kadangi užėjo pokalbis apie technologijas tai ar varysi paklausyt Steve Wozniak į LOGINĄ?

Ne, nevarysiu. “Apple” ir panašūs verslininkų maindfakai man visiškai neaktualūs. Savo laiku domėjausi memetika, žnojau kas neurolingvistinės technologijos – man to PR maindfako užtenka. Domėjausi tuo dar iki socialinių tinklų išsikerojimo. Matau, kaip tai socialiniuose tinkluose daro jaunieji „draugai“ verslininkai. Maindfakas.

iPadai, iPodai, iPhone’ai…

Aš bandau žiūrėti kiek kitaip, kiek įmanoma nepasiduoti bandos jausmui ir žengti vienu žingsniu toliau. Post-modernistinėje visuomenėje buvo norima padaryti kažką kiečiau, originaliau už anksčiau sukurtą. O dabartinėje post-post-modernistinėje visuomenėje klesti šaltų, banalių, pseudomeninių sistemų kūrimas. Tokiu būdu kepami hitai-ne-hitai, “promoutinami“ pseudonuoširdūs inkščiantys akustiniai barzdočiai, kuriamos “artificialinės legendinės grupės” ir t.t. Reikėtų, kad žmonės už viso to organizavimo, promoušino ir maindfako pamatytų atlikėjo dūšią ir pajustų kūrinį. Tenka ilgai ieškoti kol internete atrandi artimą sau muziką – nes formatą padarančių daug , o dvasią – mažai.

Tai darant iš tavo šnekos išvestinę, tuomet tipinis tos “sistemos” produktas yra kokia nors grupė, a la “69 Danguje”.

 Jo jo, va būtent. Puikus pavyzdys, puikiai pagaminta sistema. Ir kas svarbiausia undergrounde ambicingos, tėvelių ar gerų pareigų nupenėtos vidutinybės irgi dirba panašiais būdais!

Tai man iš to kyla klausimas-išvestinė. Seniau undergroundas ir mainstreamas turėjo labai aiškias ribas ir takoskyrą. O dabar atsirado tie visi socialiniai tinklai, panašus š ir viskas totaliai susiniveliavo, tu nieko niekaip negali dabar nustebinti, nėra nieko švento.

Tai egzistuoja taip vadinamas “globalus kaimas”. Visi žmonės dabar yra arti vienas kito ir įdomu kas slypi už tų komentarų ir like’ų. Būna, kad parašai argumentuotą komentarą, o jį ima ir ištrina ir dar apšaukia kairiuoju arba dešiniuoju. Tokie vulgarūs ir buki tipai aplink save formuoja visagalio talentingojo įvaizdį ir madingi hipsteriai juo įtiki.

 Žinau, kad tave sieja ryšiai su Atsuktuvu…

 Joo, mes su Nerijum draugaujam nuo kokių 2004-tų.

Neseniai bare “Marsas” tu išsišiepęs nešiojai alaus bokalus “Verslo Rizikos Rezervo” koncerte.

Su „Rezervu“ savo laiku ir koncertų grota, ir įrašų padaryta… Labai įdomi grupė.

Beje, jei ką tai aš kokius 10-15 metų buvau Mamontovo tikriausias fanas!

Aš irgi, kol buvau mažas ir dar buvo gyva “Foje”. Bet po paskutinio šios grupės koncerto Vingio Parke, tiesiog užsivertė didysis Lietuviškosios rock muzikos puslapis. Baigėsi dideli soliniai lietuviškų roko grupių koncertai.

Vienam interviu sakei, kad per vieną dieną perklausei per 400 Lietuviškų grupių, tuo pačiu teigdamas, kad iš vis nesidomi Lietuviška muzika, išskyrus pavienius atvejus. Kaip tai suinterpretuot?

Ne per vieną, o per 3 dienas “frype” tinklalapyje.  Ir man to užteko. Užteko tų 400 nusivylimo kartų.

Tai čia toks buvo kaip geras sado-mazo aktas?

Aš mėgstu skirti laiko tyrimams. Tarkim kažkada peržiūrėjau per dieną visas Eurovizines dainas nuo kokių 1956-tųjų metų. Arba per dieną pažiūriu po 30 youtube grupių pasirodymų su tušinuku rankoje, konspektuodamas kaip kas daroma iš techninės pusės.

Klausimas filosofinis: ar iš tiesų 10% talento, o 90% darbo?

Vaikystėje mane tėvai vesdavo į koncertus, klausiau bitlų nuo 7-rių metų. Vaikystėje lankiausi parodose bent kartą į mėnesį. Kiekvieną vasarą pas gimines kaimo mokykloje bandžiau groti pianinu. Su klasioku pasileisdavom grupės “Space” plokštelę ir aš uždainuodavau ant viršaus visokias nesamones.

Tada suėjo aštuoniolika. Gitarą į rankas. O ką grot? Na, punk-rocką, nes lengviausia grot. O grot norisi. Vėliau prasidėjo elektronika, kompai ir visa kita. Tada užsinorėjau viską daryti rimčiau – prasidėjo intensyvus darbas kompiuteriu, eksperimentai.

Muzika turi prasidėti nuo dvasios, bet po to turi eiti technika. Turi būti „flow“ – muzika turi gimti sklandžiai, be drąskymosi. Kai galvoj skamba muzika ir nori ją realizuoti, tada prireikia technikos. Tad taip ir rišasi tas talentas (vaikystėje padėti pagrindai) su darbu. Labiausiai gailiuosi, kad manęs neleido į muzikos mokyklą. Bet jei būtų leidę, gal viskas būtų buvę kitaip – ne taip šizovai.

Kas “Sportą” sieja, kaip susipažinot ir kokius prikolus apturėjot su visokiais “Turbo Reanimacijom”, VRR ir t.t.?

“Turbo Reanimacijos” lyderis Kastytis Minkauskas, o taip pat ir Bluvšteinas kokiais 1995 metais man gausiai padėjo žengti pirmuosius žingsnius lietuviškoje scenoje. Tada grojau kuo juokingesnes šizas – pamenu, kai tik parašydavau kompiuteriu muzikinę kompoziciją, klausydamas pats savo grupės „The Residents“ įtakotų nesąmonių leipdavau juokais.

Vėliau susipažinom su Marium Stavariu iš VRR. Tai įvyko Ignalinos Atominėje Elektrinėje. Atvykom ten tam, kad pažiūrėtume kaip atrodo 4-tasis blokas. Buvom aš, Stavaris, Kastetas (dabar iš G&G), grupės “SC” nariai ir kiti alternatyvios muzikos mylėtojai.

Na, o nuotykiai nuotykiais – kaip gi be jų. Pamenu 1999 metais grojom Ukmergės klube “Rockmergė”. Grupės lyderis lūžo ant scenos nuo vietinio alkoholio. Bosistas analogiškai išsijungė ir ant scenos likom dviese: aš su groove’ box’u  (tai toks muzikinis DJ kompiuteris. Buvo didelė retenybė tais laikais) ir Smalkė (žinomas, kaip filmo “Anarchija Žirmūnuose” režisierius) su žaisliniu sintezatorium. Du grupės nariai gulėjo ant scenos, o  mes pusvalandį improvizavome kažkokias nesąmones. (kvatojasi)

Sakei, kad koncertuosi Kaune rytoj. O Vilniuje nenusimato?

Kaune koncertas buvo labai netikėtas. O Vilniuj kol kas nenusimato – gal gegužę, nes mes intensyviai repetavom ir nelabai ten smarkiai šakojomės. Mes norime padaryti kuo gražiau, kuo geriau susigroti, kad publika pajustų „Sporto“ fengšui.

Kiek tau beje metų?

Man? 38.

O tai aš jaunesnis už tave!

Nu, tai jėga. Aš planuoju groti bent iki šešiasdešimties .

Kaip vyksta kūrybinis procesas pas jus? Teigei kažkada, kad kiekvienas muzikantas turi nors pora kartų nueit pas muzikos mokytoją ir šiaip daug gilintis į naujoves. Ir nors jūsų kūryba skamba kaip bairis, bet įtariu prie to “bajerio” kimbant rimtai ir nuo dūšios?

Na, ne kiekvienam mėgėjui gali atlaikyti nervai dirbant su manim, nes esu be galo reiklus. Aš atnešu dainos pagrindus. Atrodo dainos nesudėtingos, bet jų draivas labai priklauso nuo grupės sąstato. Dažnai aranžuodamas kūrinį kalbu labai emocingai, mojuoju rankom ir išplėtęs akis rėkiu „O!“. Viskas tinka, kad kuo tiksliau nupasakotum, kaip turi daina skambėti.

Pas muzikos mokytojus esu vaikščiojęs: ir pas operinio dainavimo, ir pas gitaros, ir pas būgnų mokytojus.

Papasakok apie naujausiąjį “Sportas” albumą. O jei nenori atskleist kortų – tiesiog sudomink pikantiškomis detalėmis.

Žodžiu, naujas albumas bus įrašinėjamas kuo gyvybingiau, dvasingiau ir sportiškiau. Kol nebus maksimaliai arti tobulybės, tol mes albumo neišleisime (albumas išeis po vasaros – aut. past.). Dabar esame įrašę dainas “Kaip pas mamą gyvenau”, “Degeneratas”, “Žmonių knyga”, įrašinėjam ir kitas dainas: “Darboholizmas“ ir t.t.

Kiek dainų bus albume?

Manau, bus kokių  10. Albumą darome senuoju vibe’u,ieškodami lietuviško dance-rock pagrindų. Yra ir senojo “Sporto” (ta prasme tie sintezatoriukai ir ritmas): tikiuosi daug šviesos, tamsos ir rokenrolo. Smurto bus šiek tiek. Nesąmonių bus labai daug.

Apie politiką nebus?

Oi, ne – tikrai ne. Nebent kaip nors per aplinkui. Apie vadybininkus tikrai bus viena daina. Apie amžinas vidurinės klasės aktualijas. (šypsosi)

Kokio formato albumo leidimą ruošiat?

Tikiuosi, kad mums pavyks platinti albumą labai originaliu būdu. Pasakysiu, tik tiek, kad taip Lietuvoje niekas albumų dar neplatino. Kaina bus įkandama. Aišku visi turbūt siūsis įrašą nemokamai iš interneto, bet tie tikrieji fanai, kurie albumą įsigis, manau, turės tikrai labai smagų suvenyrą.

Ar bus albumo pristatymai? Ar kviečia jus groti vasaros festivaliuose, o ne vien rūsius?

Beabejo. Beabejo, kad bus. Stengsimės daryti kuo triukšmingesnius ir įsimintinesnius.

Kokio tipo erdvėse darysit? Dabar labai populiaru rinkti pilnas arenas, ypač Žalgirio.

Nu, aš ne Paškevičius esu ir ne Mamontovas. Ir “arena” bus tokio dydžio, kokį nurodys sveikas protas. Klube turi būti atmosfera susirišanti atlikėją su klausytoju. Na, o į klausytoją mes žiūrime kaip į draugą, su kuriuo sėdim viename plote arba vienoje dvasinėje kanojoje.

Dainos “Kai pas mamą gyveni” tragizmas yra toks realistiškas, jog rodos autoriui tą pačiam teko ar tenka išgyventi. Tad ar myli ir gyveni pas savo mamą?

Ne, pas mamą negyvenu. Negyvenu jau senokai. O dainos tektas šiek tiek platesnis. Dainos tema yra apie „artistus“ (menininkus) ir moteris. Labai dažnai menininkai gyvena pas savo mamą, močiutę, vyresnę seserį, žmoną ar pas savo draugę kokią nors. Tipo, šie didieji bodlerai rašo, kuria, o mama, draugė, maitintoja neša „revoliucionieriui“ ir „talentui“ pinigus, daro valgyt ir dar fone parina visaip.

Ne vieną tokį žmogų pažįstu iš savo rato.

Daina “Beibi”. Iš ties intriguoja šios dainos tekstai. Tad kokia jos istorija? Ar ji buvo parašyta iš milžinišo sielvarto konkrečiam žmogui ar kaip tik linksmai nusiteikus?

Nu kaip pasakyt… Tiesiog buvome mes plote (čia labai seniai). Ir mano draugą neva paliko mergina. Minėtas draugas uždavė keletą esminių tos dainos eilučių. Juokais jas įrašėme magnetofonu. Ir štai iš tokio improvizacinio kliedesio per keletą metų gimė daina. Ir kaip sakiau, ten ne mano meilės istorija, o draugo.

Naujausios dance rock dainos klipo filmavime dalyvavo krūva žmonių. Jis turbūt pareikalavo piniginių, laiko ir bairių kaštų. Tad papasakok ar jis sukels Lietuvoje revoliuciją.

Biudžetas šito klipo yra nulis litų. Kadangi pats domiuosi kinematografija, tai sakau – su nuliu litų revoliucijos nesukelsi.  (kvatojasi)  Be to pageidavau, kad klipą kurtų jaunieji klipų kūrėjai.

Mamontovas ir Cojus man perspjauna Pink Floydus, Turbo Reanimaciją, Rytį Ciciną ir yra lygus Grebenščikovui ar ten dar kokiam guru savo lyricsais. Ką tu į tai? Taip klausimas ko gero tau nusibodęs, bet pasistenk atsakyt, nes gi pats prisidirbai.

Mamontovo neklausau, Cojaus groju koverius, nes laikau jį geru artistu, maištininku prieš tuometinę sovietinę sistemą. Rusiškos muzikos  neklausau. Lietuviškos naujos muzikos irgi.

Koks pats pankoviausias dalykas kurį esi kada padaręs? Pavyzdžiui Atsuktuvas pasakojo, kad kai jie ėjo į restoraną, tai paprašė, kad jiems atneštų nevirtų, o tiesiog iš kameros ištrauktų koldūnų. Nu ir jie išlukšteno žalią mėsą iš tešlos ir visam elitui matant elegantiškai mėgavosi patiekalu.

Buvo tokių bajerių. Iš mano repertuaro: senamiestyje vykusiame koncerte benzopjūklu ant scenos esu pjovęs kiaulei galvą. Sekančią dieną mes ją išmetėme į Nerį. Ir dar viską nufilmavom. (Iš tikrųjų tik vaidinau, kad pjoviau). Esu dar visokių panašių nešvankybių ant scenos pridaręs. Bet su punk nieko bendra neturėjau ir neturiu.

Klausimas depechistui nuo depechisto: kaip tau naujasis „Depeche Mode“ albumas?

Aš kol kas neklausiau jo, bijau nusivilti, nes skaičiau vien neigiamas recenzijas. Tavo recenziją irgi skaičiau. Nežinau po “Ultros” depechai kažkaip… Daug klaustukų. Man iš depešų Wilderis labiausiai patinka.

O kuo gi jis ten taip patinka, nes juk Gore’as kuria dainas, o Gahanas – centrinė figūra.

Nu, nes vienintelis moka groti klavišiniais. (juokiasi)

Paskutinis klausimas iš dviejų dalių: ar šią ilgą žiemą sportavai su slidėmis, ar kaip tikras sporto entuziastas kilnojai karštą arbatos puodelį?

Rytais pasirąžau, pasižiūriu kokią šyzą pagal kurią kaip nors keistai susisukęs pusnuogis pašoku prieš veidrodį, ir toks tad yra tikro menininko žiemos sportas.

BLITZ:

1. Ala Pugačiova ar Liveta Kazlauskienė? – Neklausau nei lietuviško, nei rusiško popso.

2. Stiklinė vandens ar litras kefyro? – Stiklinė vandens.

3. gamta ar miestas? – Gamta.

4. Koncertas ar kino seansas? – Teatras.

5. Lietuvos kariuomenė ar vaikinas minioje? –  Lietuvos kariuomenė (šypsos).

6. Salotų lapai ar gvazdikų žiedlapiai? – Juodų rožių žiedlapiai.

7. Sex Pistols ar Pink Floyd? – Joy Division.

8. Didelės akys ar “Žiedai tarp žiedų”? – “Žiedai tarp žiedų”. (kvatojasi)

9. Gitara ar pianinas? – Pianinas.

10. Smūgis žemiau juostos ar šuolis aukščiau bambos? – Suktukas į Andromedos galaktikos centrą.