Golden Parazyth… Duetas koncertuojantis kiek įmanoma, kur kviečia ir turbūt kiek jėgos leidžia. Visų, kaip ir mano, ne kartą matytas / girdėtas, tad ką gi naujo galima pasakyt apie dar vieną “eilinį” jų koncertą? O visgi yra ką. Prieš tai, paskutinį syk mačiau Giedrių ir K@ klube “Gluck”, bet tąkart arba aš per daug įsijautęs dirbau su fotiku ir dėl to neišgirdau koncerto, arba buvo per daug dainų kurios buvo negirdėtos, o kai kūriniai nauji tai ir ne iš karto kabinančiai veikia. Gi šį kart – viskas priešingai.

Prisistatau į “Pubą” apie devintą ir sėlindamas so fotiku šian-ten, bei susitikdamas pažystamas ir pažystamus, sulaukiu koncerto pradžios po geros valandos, t.y. apie 10-tą. Ir mano didžiausiam džiaugsmui ir katarsiui – istorija, kuri buvo Gluck koncerte nesikartoja. “Golden Parazyth” stveria už ten kur reikia ir taip kaip reikia. Pasirodymas buvo pradėtas trijomis kompozicijomis iš geriausio 2012-tų metų Lietuviško albumo pagal kult.lt. Tai lėtam šokiui kviečianti baladė “Izabelle” , svajingai plūduriuoti verčianti “Let it Out” ir nerealusis pozityvas “Monday Rain”. Pradžia – daugiau nei ideali.

Toliau jau sekė naujesnės dainos, kaip kad visiems žinoma “Bridge”, bei gabalas, kuris pasirodyme skambėjo priešpaskutinis tai “Since I met you” iš “98 Windows” EP. Nežinau, kas ten man buvo “Gluck”, gal į naujas dainas ne įsiklausiau kaip reikia, tai šį kart – istorinė klaida nepasikartojo. Galbūt ir meluočiau pataikaudamas mėgstamam duetui, bet publikos reakcija į naująją “Golden Parazyth” kūrybą pasakė viską, t.y. kuomet jas GP atlikdavo – susirinkusieji spygčiojo, šokčiojo, trypčiojo, bei naudojo visus kitus liaudyje paplitusius prijomus, praktikuojamus rock koncerte.

Rodėsi, kad pasirodymą galima klausyt ir ramiai sėdint, ir stoiškai stovint ir ritmiškai judant. Bet kur tau sėdėsi… “Golden Parazyth” šou  geriausia lokacija buvo pirmos dvi eilės ir tas svaigusis šokio svaigulys… Nes viskas atsiremia į energetiką, kurią atlikėjai tiesiog spindėte spinduliavo, o charizma iš jų – savaime trykško. Bei kas be ko – atsidavimas klausytojams, sceninis artistiškumas, asmeninė ekspresija – visa tai buvo ir žiauriai užskaityta. “Golden Parazyth” ne tik dainavo, bet ir tūsinosi kartu su visais, ko pasėkoje, kaip minėjau, būti kažkur kitur toliau nei dvi eilės – tiesiog neapsimokėjo.

Šiaip, kad išlikt objektyviam – vieną subjektyvų minusą norėčiau išskirti. Giedriaus ir Ketos tandemas yra puikus, bet kai prisimeni senesnius koncertus, kuomet jiems šalia dar pritardavo smuikininkas – viskas žiūrėdavosi kur kas “gyviau”. Būtent tas žodis. Tad nors ir prisikabint iš ties nelabai yra prie ko, bet norėte norėjosi ar kokios gitaros šalia visko ar dar kokio kito gyvo instrumento. Na, kaip kad koks Leonas Somovas per koncus šalia kompo visada būna pasikinkęs gitarą ir tai žiauriai gerai tiek žiūrisi, tiek skamba. Nori nenori, bet Parazythui reiktų apie tai ateičiai pamąstyt.

Juolab, kad insturmentuotės didžiąją dalį darbo atlieka Keta, o Giedrius (tik iš pažiūros), minimalistiškai pamaklinėja pelę ir paspaudinėja kontrolerį bedainuodamas. Tad, manau, pvz. gitaros inkrustavimas į projekto koncertinę veiklą būtų itin teigiamas žingsnis, jei jau trečio memberio nerandat. Nes juk nereikia užsisėdėt. Liaudis pas mus Lietuvoje reikli ir išranki. Ir kad nenusibostum, jai vis turi pateikt kažką nauja.

Pasirodymą duetas užbaigė dar vienu perlu iš “Long Way Home” – gabalu “Godspeed”. Su broliu vieningai po koncerto keikėmės, kad “kodėl bliamba “Dark Side” bezpridelnikai nesudainavo?!” Ir yptaingas minusas – gerbėjai plojo ir šūkčiojo ant pakartojimo kokias 5 minutes, tačiau “Golden Parazyth” bisui neišėjo. Pasikėlę sanavabičai? O juk tatai butų kaip tik pats tas atlikti ką tik paminėtą super hitą… Iš ties nesuprantamas sprendimas, bet nemanau, kad reikia kaltint dėl to atlikėjus, kaip kad a la atidirbusius už atlyginimą ir susipakavusius manatkes po konco namo. Greičiau čia, manau, tokia buvo klubo politika, kad jokių “pa-kar-tot”. Ane, Golden Parazyth?